Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(7)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-09-24 07:47

Pasigrožėjęs Bahaa Alarbiedo būsima odontologijos klinika – pastolius nusimetusiu namu su freskomis – įsuku į Bažnyčių gatvę. Panašu, pats Dievas čia įsipareigojo rūpintis prašalaičio patogumais. Užteko trečiadienį per kilometrą nutolti nuo Bažnyčių gatvės, ir iškart buvau permerktas iki paskutinio siūlo.

Liūties, kuri Moksleivių alėjoje ir Vaižganto-Tumo gatvėje įklampino drąsiausius miesto šoferius, o jų šokis baloje aplink užgesusį automobilį suteikė tiek džiaugsmo „Tauragės kurjerio“ interneto vėpsotojams.

Bažnyčių gatvė nenuvilia manęs ir šįsyk. Užsukęs į „Jadvygos kepinių“ krautuvėlę, ją internetas vadina Nr.2, o tai reiškia, kad, be šitos, Gečų šeimai priklauso dar penkios, įprastai teiraujuosi, kaip sekasi.

– Gerai, – pardavėjos veidą nušviečia šypsena. Vardija, ką parvežti lauktuvių žmonai – šitas šakotis geras, o duona tai šita, ir dar šimtalapį būtinai. Staiga pristabdo: „Tik ateikit iš ryto, o tai vakare nė pusės nebeturėsim, – žinote, vasarą daug švenčių, vakarėlių, viską išperka“.

Man patinka, kai žmonės nesibėdavoja. Amerikoniška šypsena ir „gerai“ yra būtinas tiek mūsų asmeninio, tiek valstybės kelio į sėkmę priedas, ir man yra dvigubai džiugu, kad ta kepinių pardavėja, kuri, tikiu, kaip ir visi mes, tikriausiai turi visokiausių bėdų, puikiai įvaldžiusi šypsenos privalumus prekyboje.

Niekas taip greitai neiškrauna mūsų akumuliatorių, kaip artimo zyzimas, jog štai jis gyvena vis blogiau, o paklaustas apie biznį susiraukia kaip devynios pernyčios ir pasileidžia dejuoti apie nuobiznį, kuris trunka štai jau ketvirtį amžiaus. Kaip toks žmogus dar gyvas?

Su tokiomis mintimis užsuku pas merą Dovydą Kaminską. Jauniausias šalies meras, nubėgęs 12 maratonų ir įveikęs geležinį triatloną – kas nežino, tai per tokias varžybas reikia nuplaukti 3,8 km, numinti dviračiu 180 km ir po to dar nubėgti 42 km – pats kaip lietuviško OK simbolis.

Kopenhagoje teisės magistrantūrą baigęs meras, kaip ir dauguma kitų Tauragės abiturientų, prisipažįsta, jog neplanavo čia sugrįžti. Bet seniai čia. Vadovauja rajonui, kuris vis greičiau kruta. Bent sprendžiant iš to, ką matau gatvėse, kuriomis lakstantys automobiliai –  didesni ir naujesni nei Vilniuje.

Ar gali jaunas rajono meras tapti pavyzdžiu pritraukti daugiau pargrįžėlių? Ar raktas nuo rajonų centrų tuštėjimo – tik investicijos į infrastruktūrą ir darbo vietas? Kiekvienam darbo vietų neprikursi. Neįsteigsi Tauragėje universiteto ar nacionalinės televizijos.

Bet kodėl čia negalėtų gyventi, tarkim, KTU ar VDU profesorius? Pusė VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorių į Kauną važinėja iš Vilniaus. Juk ne kasdien būtina būti universitete. Kodėl profesorius negalėtų važinėti į Kauną iš Tauragės?

Ko man pačiam čia trūksta? Internetas čia toks pat greitas, kavinės ir picerijos gamina puikiai ir dar gražiai aptarnauja. O pigumas. Panašu, man čia trūksta tik stalo, bet jei negyvenčiau viešbutyje, tai juk nusipirkčiau. Tai ko trūksta, kad tauragiškiai gyventų čia, didindami Tauragės krautuvių ir kavinių apyvartą Vilniuje ar Kaune uždirbtais pinigais?

Iš esmės tik vieno – patogaus, greito susisiekimo. Greitųjų traukinių. Šitaip kalbėdamasis su meru nepajuntu, kaip prabėga valanda. Grįždamas į redakciją „Knygų dėžutėje“ randu „Naująjį testamentą“ ir Šeinių. O redakcijoje – žinią, kad per savaitę Tauragėje pasaulį išvydo 8 naujagimiai, kai mirė tik 4 tauragiškiai. Teigiamas gimimų saldo pakylėja. Taip pat, kaip  kepinių krautuvėlės pardavėjos šypsena.

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas liepos 23-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.
Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras