Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(2)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2020-01-14 10:28

Rimvydas Valatka

Interneto platybėse radau komentarą, kuris neišeina iš galvos. Jo autorius įprastai pradėjo nuo pasibėdavojimo, kad rajonų žmonės niekam nerūpi. Su šituo pasibėdavojimu nepasiginčysi, nes tikrai rastume argumentų jį patvirtinti. Laužiau galvą dėl kitko.

Žmogus skundėsi, kad provincijoje gyvenantiems žmonėms didžiųjų miestų žmonės siūlo tik vieną išeitį – mesti savo mažą miestą ar miestelį ir važiuoti darbo ieškoti į Vilnių ar kokį kitą miestą.

„Kažkam atrodo, – dėstė žmogus. – Kad jiems sugalvojus čia gyvenantieji privalo keisti savo gyvenamąją vietą, ir niekas negalvoja, kad didžiuosiuose miestuose būstas kainuoja brangiau, o važinėti į didžiuosius miestus dirbti – reiškia gaišti laiką ir mokėti už kelionę“.

Ne vienu atveju tai faktas. Bet ar iš tikrųjų provincijos žmonės šiandien beturi tik tokią alternatyvą? O gal šis tas pasikeitė, svarsčiau, perkratydamas gyvus pavyzdžius, kiek Tauragėje jau pažįstu žmonių, kurie per pastaruosius kelerius metus Vilnių, Klaipėdą, Londoną ar kažkurį Norvegijos miestą yra iškeitę į Tauragę.

Taip, tie skaičiai nėra kosminiai. Bet jei kalbėtume apie argumentus „už“ Tauragę, tai galima būtų vardyti atvirkščia tvarka. Namą ar butą čia galima nusipirkti nepalyginamai pigiau nei Vilniuje. Tą įrodo ir valdžios planas nuleisti kartelę nekilnojamojo turto mokesčiui. Net 26 tūkst. iš visų 37 tūkst. šio mokesčio mokėtojų bus vilniečiai.

Kelionė į darbą Tauragėje trunka kelias minutes. Turgeliuose bulvės, pomidorai ir agurkai yra apčiuopiamai pigesni, o apsikirpti čia man kainuoja lygiai perpus pigiau nei Vilniuje.

Taigi, jei tik rasis daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų, tie patys žiniuonys, dabar varantys miestelių žmones į Vilnių, verkšlenančiam dėl brangstančio pragyvenimo vilniečiui jau netrukus galbūt patarinės keltis į Tauragę. Pardavei namą, esantį per 20 km nuo Gedimino pilies, nusipirkai Tauragėje, ir iš vargšo banko vergo iškart tapai žmogumi su šlamančiais kišenėje.

Lyg tyčia aną savaitę du žmonės manęs klausinėjo, kaip man Tauragė. Vienas jų buvo tauragiškis, priėjęs per pietus „Boulinge“. Kitas – finansų ministras Vilius Šapoka, su kuriuo įsišnekėjom apie Tauragę, kol jį grimavo mano televizijos laidai. Ministras prisipažino, kad jo žmona – tauragiškė, bet jau seniai čia nebuvęs.

Abiem atsakiau tą patį – kad Tauragė turi potencialo. To potencialo ženklų galima įžvelgti ne tik sutvarkytame miesto centre, automobilių prikimštose aikštelėse, remonto dirbtuvėse ir garažuose, parduotuvėse ar kavinėse, bet ir žmonių veiduose.

Kad Tauragė turi ką pasakyti iš aukšto į provinciją žiūrintiems tipams, aną savaitę pastebėjo ir dienraštis „Verslo žinios“.

Dienraštis nesustodamas vardijo Tauragės pasiekimus. Čia įrengtas didžiausias šalies vėjo jėgainių parkas, Balskų užtvankoje – antra pagal dydį Lietuvos hidroelektrinė, veikia dumblo perdirbimo įrenginiai, o ant viešųjų įstaigų stogų statomos saulės elektrinės.

Tauragė baigia modernizuoti miesto apšvietimą. Pakeitusi 3500 miesto apšvietimo lempų sutaupys kone pusę dabar apšvietimui skiriamų pinigų. Autobusų parkas perka elektra varomus autobusus. Tauragė – viena daugiabučių namų renovacijos lyderių. Nuo atskirų daugiabučių atnaujinimo aktyviai pereinama prie kvartalų renovacijos.

Taip išeina, kad priešingai nei vaizduoja mano pradžioje minėto komentaro autorius, atgaliniam žmonių judėjimui iš didžiųjų miestų atgal į Tauragę trūksta tik rimtesnio psichologinio ženklo. Savotiško nušvitimo.

Ne per stipriai čia aš?

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas spalio 15-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras