Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(1)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-11-19 07:39

Rimvydas Valatka

Šįkart vaikščiodamas dėlioju mintis apie mokslo metų pradžią. Nerealūs koncertai ir šou. Be jokios ironijos. Karališkos savivaldybės dovanos visiems Tauragės mokiniams ir mokytojams. Kainavo tai kainavo, bet kas tie 100 tūkst. eurų, kai tokia gera nuotaika?

Eikite skradžiai Tauragės miestą ir kaimus, nerasite vaiko ir šeimos, kurioje kas nors burbėtų gavę iš valdžios dovanų. Mano pirmoji mintis tokia pat – gražu, kai valdžia rūpinasi jaunąja karta. Pavyzdys kitiems miestams.

Pirmoji mintis tik tokia ir gali būti. Visi esam žmonės. Silpni iš prigimties. Visiems patinka gauti dovanų ir daug mažiau – dovanoti savo artimui. Galų gale dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.

Lyg tyčia į „Star Pizza“ suguža būrys dviratininkų. Ne pirmą kartą juos čia matau trečiadieniais po saulės laidos. Sportiški, puiki ekipuotė, linksmi, įdegę tvirtų vyrų ir gražių moterų veidai. Nuvažiuoja pusšimtį kilometrų. Vakaro pabaigai susėda pasibūti, išlenkti po bokalą.    

Padavėja stato ant mano stalo dar vieną taurę. Neužsakiau. Nuo jų stalo, parodo. Sena kaip pasaulis smuklės tradicija – jūsų stalui nuo mūsų stalo. Kam nėra pasitaikę pavaišinti, būti pavaišintam? Kas neprisimena tos malonios trumpo įvertinimo šilumos? Ypač, kai vienas iš dviratininkų priėjęs papildo taurę žodžiais: „Mums patinka, kad jūs Tauragėj“.

Dovana – lyg ištiesta ranka. Į kurią sena kaip pasaulis smuklės istorija liepia atsakyti tuo pačiu. Ir štai čia mano pilkosios smegenėlės ima nevalingai skaičiuoti: aš vienas, o jų gal dvylika. Tai kiek čia dabar man kainuos?

Žinau, kad negražu taip, geriau būtų neprisipažinti. Bet toks jau žmogus. Savanaudiškas. Kita vertus, ten, kur suku, be to negražaus vaizdinio neįmanoma būtų sudėlioti taškų ant i.

Kur suku? Kad kiekviena dovana turi kainą. Net jei perki ne iš savo, o svetimų pinigų. Ir kad ne visos dovanos baigiasi geruoju. Girdėjot turbūt tokį posakį – danajų dovanos?

Pasak legendos apie Trojos arklį, graikai (danajai) laikė apgulę Troją dešimtmetį, bet negalėjo  užimti. Tada Odisėjas sugalvojo klastą – pagaminti milžinišką arklį, kurio pilve pasislėptų jo kariai. Graikų šnipas Sinonas įtikino trojėnus, kad arklys yra simbolinė taikos dovana.

Turbūt nereikia aiškinti, kiek trojėnams kainavo ta dovana? Lygiai taip pat galėčiau paklausti, ar ne per brangiai Tauragės švietimui kainuos karališkos Rugsėjo 1-osios dovanos? Kas bus, kai mokslo metai įsibėgės ir ims šviesti mokyklų skylės? Kurioms užkamšyti nebus pinigų.

Stop, stabdau savo arklius. Sutikdamas rašyti „pasivaikščiojimus“ išsikėliau sąlygą, kad tai nebus skiltis apie politiką. Ne toks mano atvykimo čia tikslas, kad aiškinčiau tauragiškiams, kaip jiems tvarkytis savo rajone. Bet štai dabar taip išeina, kad jau politikuoju.

Kad taip nepasirodytų, bandau pažiūrėti į dovanų mokiniams reikalą iš kitos pusės. Kuri visada juk su mumis. Taupydamas nepraturtėsi, Aukščiausiojoje Taryboje kasdien kaldavo man į galvą profesorius K.Glaveckas. Nors nepraturtėjau ir netaupydamas, man ir šiandien atrodo, kad profesorius buvo teisus.

Tai, kad taupydamas tik sulįsi į kuprą, įrodė ir tarpukario Lietuva su taupiausiu mūsų istorijoje premjeru J.Tūbeliu (1929–1938). Spaudė litą prie lito, kaip koks Skrudžas Makdakas. Kas ketvirtą litą atiduodavo kariuomenei. Kuri taip ir neiššovė į okupantą. Tūbelio dėka anoji Lietuva mums paliko net 60 t aukso.

Tik kokia to kaina? Gal geriau reikėjo netaupyti? Žmonės prieš gulagus, sibirus ir DP stovyklas bent būtų pagyvenę kaip žmonės.

Šis Rimvydo Valatkos pasivaikščiojimas buvo spausdintas rugsėjo 10-osios „Tauragės kurjeryje“. Šiandien laikraštyje galite rasti naujausią apžvalgininko žodį.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras