Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje(9)

Rimvydas VALATKA | Žurnalistas

2019-08-30 07:44

Rimvydo Valatkos apžvalgas rasite kiekvieną antradienį laikraštyje „Tauragės kurjeris“. Nuotrauka LRT.lt

Mano mėgstamo rašytojo Jerome’o Salingerio (1919–2010) prosenelis gimė ir mirė Tauragėje. Eidamas vienintele Lietuvoje Bažnyčių gatve svarstau, ką romano Rugiuose prie bedugnėsautorius – kuklus ir itin uždaras žmogus – žinojo apie Tauragę? Ar buvo girdėjęs? Ką aš pats žinau? 

Tos Tauragės, be kurios XIX a. gyvenusio litvako pasaulis nebūtų turėjęs XX a. bestselerio, nebėra. Nušlavė pasauliniai karai. Bet Tauragė, ne dėl savo kaltės neturinti net senamiesčio užuomazgų, lipte limpa prie batų. Tokia jauki pasivaikščiojimams.

Prieš gerus metus rusų tinklaraštininkas Ilja Varlamovas, išsikėlęs užduotį palyginti pasienio miestus Tauragę ir Sovetską, Tauragę už jos gatves ir renovuotus namus išgyrė taip, kad lietuviui po jo nebėr ką rašyti.

Bet miestai nėra tik pastatai, gatvės, krautuvės ir bažnyčios. Miestai pirmiausia yra žmonės. Prisimenu savo bičiulius, tauragiškius, ano Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkus Edvardą Malkevičių ir Vidmantą Rasiuką. Kažkada čempionišką „Taurą“. Bet ar galiu sakyti, kad Tauragė yra futbolo miestas? 

Istorikas mane turbūt pataisytų: Tauragė yra iškilių vyskupų, kunigų, rabinų ir mokytojų kilmės miestas. O aš nelogiškai peršoksiu į dabartį ir pasidžiaugsiu, kad važiuodamas per Tauragės rajoną gali pamatyti daug karvių bandų. 

Daugiau nei kitur Lietuvoje, ir tai mane, kaimo vaiką, džiugina. Lietuva paties Dievo yra sutverta auginti karvėms ir sukti sūriams – tiek čia pievų ir vandens. Bet taip nebėra. Jei, kaip liūdnai prognozuoja Žemės ūkio rūmai, paskutinė mūsų karvė bus paskersta po 13 metų, ta paskutinė gal bus iš Tauragės. Pernai čia dar ganėsi 9300 karvių.

Pro mane išdidžiai vesdamas dviratį praeina pusamžis diktas vyras. Plikis kaip ir aš. Mūsų žvilgsniai susitinka: „A Valinskas?“ „Ne, – sakau, – tik mūsų visų trijų šukuosenos tokios pat“. Pakraipo galvą, stabteli. Jau kitoje gatvės pusėje pasiveja šūksnis: „Prisiminiau! Valatka!“   

Per šį pusmetį teks priprasti prie tauragietiško savo pavardės skambesio, mąstau sėdėdamas dar tuščiame „Bangos“ restorane. Kai į jį vorele prie padengto stalo su vaizdu į užtvanką ima rinktis išsipuošę svečiai. Visi sveikinasi. Lyg būtume šimtą metų pažįstami. 

Viena miela ponia prieina arčiau: „Čia todėl, kad iš televizijos“. Įsišnekame: švęs uošvės gimtadienį. Abu sutinkame, kad Tauragė labai išgražėjusi. Malonus neįpareigojantis pašnekesys. Toks įmanomas turbūt tik Tauragėje, galvoju.

„Dar to veikėjo čia betrūko, dienos anekdotas“, – perskaitau atsivertęs „Tauragės kurjerio“ feisbuko profilį, kuriame Renaldas Malychas dalijasi žinia, kad pusmetį gyvensiu Tauragėje ir talkinsiu jo laikraščiui kaip konsultuojantis redaktorius. Parašė muzikantas Andrius Žilius. Žaneta Tendziagolskytė pasidalija Renaldo įrašu ir baksteli kaip kraują poliklinikoje imdama: „Valatka sostinėje nebepageidaujamas, tai į Tauragės m.“.

Kad gyvenimas Tauragėje nepasirodytų medumi teptas, reikia ir kitos nuomonės. Prie kurios esu įpratęs labiau nei prie šypsenų – pasilabinimų.

Jei kas ir šokiravo Tauragėje, tai be galo skani elnienos sriuba „Pelėdoje“ už vieną eurą. Vieną! O pietūs už keturis. Tiek Vilniaus „D’Antonio“ mokėjau už puodelį espreso. Ir puikūs pietūs „Holivude“ su tokiais šaltibarščiais, kurie man patinka.

Per tą laiką Tauragėje pasaulį išvydo 5 berniukai ir 6 mergaitės. Skeptikas gal burbės, kad tą kraitį sunešė ne tik 8 tauragiškės, bet ir trys moterys iš kitų miestų. Bet man vis tiek gražu. Gal kuris nors iš tų mažylių parašys kitą „Rugiuose prie bedugnės“?

Komentaras spausdintas laikraštyje „Tauragės kurjeris“ liepos 9 dieną.

Skaityti komentarus (9) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras