Politologas Lauras Bielinis. Renaldo Malycho nuotrauka
Kaip visada, prieš rinkimus imama steigti naujas politines partijas, kurios, tikimasi, galėtų laimėti rinkimuose. Mes jau girdėjome, kad steigiama A.Brazausko vardo partija, kurios lydere tampa jo našlė Kristina Brazauskienė. Išgirdome, kad Drąsiaus Kedžio šalininkai aktyviai rengiasi savo partijos steigimui. Ir tikrai dar išgirsime negirdėtų pavadinimų bei pamatysime nematytų veidų. Manau, kad tokie procesai yra normalūs ir net sveikintini. Mat partijų steigimo, politinių argumentų bei tikslų gryninimo metu piliečiai politiškai bręsta ir sukaupia daug visiems reikalingos visuomeninio gyvenimo patirties.
Tiesa yra ir už normalios politikos ribų esantys dariniai. Ta pati „kedistų“ struktūra deklaruoja siaurą ir politiškai abejotiną antipedofilijos kreipinį. Mat kova su pedofilija nereikalauja politinių vertybių ar ideologijų specifikos, reikalingas vieningas ir pilietiškas visuomenės požiūrio į problemą išsakymas bei valdžios principinis nusistatymas kontroliuoti ir bausti nusižengusius. Na, o Brazauskienės kuriama partija labai panaši ne tiek į politinių ar pilietinių vertybių deklaracijas, kiek į nevykusių veikėjų bandymą užimti nišą ten, kur galima ramiai ir pakankamai šiltai pabūti ketverius metus (visada yra dalis tokių politikų, kurie mažai ką nuveikia, sunkiai susigaudo kur esą, bet ramiai sau gyvena tariamus politikų gyvenimus). Tai daugiau smulkaus, asmeninio politinio „biznio“ nei visuotinų politinių „vertybių“ sergėtojai.
Suprantama, kad kiekvienas norėtų, kad kurtųsi daugiau tokių partijų, kurių programiniai principai, dalyvių kontingentas bei veiklos manieros atitiktų kuo aukštesnius politinės kultūros bei demokratijos standartus. Ir dauguma apgailestauja, kad partijos, kurios triukšmingai susikuria, kažką laimi rinkimų metu, po rinkimų pavirsta į paprastus skandalistų bei nemokšų klubus. Tampa dar vienais visuotinos pajuokos bei apgailestavimo objektais.
Čia mes turime neišvengiamą politinės žmonių kūrybos procesą, kur tikri, solidūs politiniai dariniai formuojasi paprasto bandymų ir klaidų metodo pagalba. Šiandien, kaip beginčytume darbiečių ar tvarkiečių solidumą, turime pripažinti, kad šiose partijose susiformavo pakankamas kiekis žmonių, jau galinčių atsakingai ir gana profesionaliai spręsti politinius klausimus. Vienu iš ryškesnių pavyzdžių galėtų būti Loreta Graužinienė, kurią, prisipažinsiu, ir aš pats ne vieną kartą esu kritikavęs dėl neprofesionalumo ir naivumo. Bet šiandien ji verta pagyros. Jos kruopštus, atsakingas detalių tyrimas Seimo darbe ir nekonfliktinis elgesys verti aukšto įvertinimo.
Taigi balsuodami už netikėtus, naujus darinius sulauksime daugiau rūpesčių ir problemų nei savo problemų išsprendimo, bet palikę valdžios vairą vis tiems patiems, sukursime politinės visuomenės stagnavimo mechanizmus. Toks rinkimų paradoksas verčia rimtai susimąstyti, už ką verta balsuoti ir kas geriausiai galėtų atstovauti rinkėjo valiai? Bet apie tai tegul galvoja politologai, sociologai ar žurnalistai. Rinkėjas turi tikrai žinoti viena – balsavimas neturėtų būti spontaniškų emocijų išraiškos pasekmė. Rinkiminis pasirinkimas reikalauja paties rinkėjo įsigilinimo į valdžios ir valdymo galimybes bei galimų sprendimų pasekmes. Taigi politines situacijas visų pirma kuria ne politikai, o rinkėjai, kurių rinkimo būdas nulemia ir valdžios charakterį.
