Lauras Bielinis.
Naujas partijų finansavimo įstatymas kelia daug klausimų ir dar daugiau problemų. Buvo teigta, kad su nauju įstatymu partijų finansavimas skaidrės, ir visuomenė galės matyti, kas remia partijas ir ar partijos neatsidėkoja už tai rėmėjams.
Diskusijų metu buvo išsakyta daug argumentų už šį įstatymą, kuris didintų partijų savarankiškumą, mažintų verslo ir interesų grupių įtaką; ribotų prielaidas politinei korupcijai ir panaikinti „pilkąją“ partijų finansavimo zoną, kai kyšininkavimas pridengiamas tariamu partijos finansavimu; gerintų politinių sprendimų priėmimo kokybę, paremtą viešuoju interesu; verslas sutaupytų daug lėšų, kurias šiuo metu priverstas skirti politinių partijų finansavimui.
Tačiau naujo įstatymo niuansai yra tokie, kad nuo šiol, įteisinant vieną naują finansavimo formą, kur gyventojai galėtų savarankiškai perskirstyti papildomą 1 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tik partijoms remti, nieks negalės matyti, kas skiria tą procentą. Taigi didinant GMP dalį partijų finansavime mes realiai turėsime nematomą partijų finansavimą.
Tačiau su šiuo įstatymu atsirado ir dar viena problema. Ji šiandien yra ypač aktuali – naujos politinės partijos, kurios susikūrė ne per seniausiai arba dar tik kuriasi, visiškai neturi pinigų. Senosios didelės partijos yra sukaupusios nemažus finansus. Na o prieš įsigalint įstatymui, rėmėjai (paskutinį kartą viešai) pervedė partijoms didžiules sumas. Todėl šiuo metu senos partijos finansiškai yra pajėgios vykdyti rinkiminę kampaniją, nuomoti patalpas, finansuoti renginius bei reklamą, o naujosios partijos neturės nei pinigų, nei galimybių jų gauti iš rėmėjų.
Todėl naujasis Seimas bus formuojamas tik iš senųjų partijų. Kita vertus, partijų sąrašų patikrinimas leidžia atsijoti tas politines organizacijas, kurios nesugeba sutelkti net minimumo narių (1000 tikrųjų partijos narių). Todėl jos rinkimuose irgi nedalyvaus, o tai reiškia, kad rinkimų sąrašuose mes matysime daug mažiau politinių organizacijų. Tai gerai, nes atkris imitacinės struktūros, bet ir blogai, nes neleidžia atsiskleisti tokioms politinėms organizacijoms, kaip antai nedidelės, bet politiškai ryškios, regioninės, savivaldoje įsitvirtinusios partijos. Dabar joms lieka arba išsiskirstyti, arba susilieti į stambesnes struktūras.
Kita vertus, uždraudus partijų finansavimą per rėmėjus yra uždraustas viešas, vadinasi, kontroliuojamas finansavimas, bet šešėlinio, slapto finansinės paramos srauto apribojimams nėra numatyta jokių naujų ir efektingų priemonių. Juk nepastatysi prie kiekvieno verslininko po kontrolierių, kuris skaičiuos pinigus. Tuo labiau nesužiūrėsi, kaip ir kur partijos gali pasipelnyti be pinigų – tiesioginis barteris – tu man padedi, aš tau atidirbsiu po rinkimų. O juk dažnai pasitaiko, kad verslininkas sudaro tarsi ir tvarkingas sutartis su partijomis (pavyzdžiui, salės, patalpų, mašinų nuomos sutartys), kurios turi tik vieną įtartiną smulkmeną: tai simbolinė maža nuomos sutartis – vienas litas. Taigi, neverta nei turėti pinigų, nei atsiskaitinėti už juos, pakanka gauti iš rėmėjo pigią paslaugą, kuri formaliai atitiks visus Lietuvoje galiojančius įstatymus.
Ką gi, stebėkime rinkimus ir nenustebkime, jei laimės ne tie, kurie bus sąžiningi, o tie, kurie moka sudarinėti „teisingas“ sutartis.
