Kaip išlyginti pajamų nelygybę?(2)

2019-07-19 06:44

Pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES, tačiau neretai apipinta mitais. Parinkti adekvačias priemones perteklinės pajamų nelygybės mažinimui galima tik tinkamai identifikavus jos priežastis. Priešingu atveju galime atsidurti gerais norais grįstame kelyje į pragarą – valstybėje, kurioje pajamos lygesnės, tačiau bendra gerovė žemesnė ir visi gyvena daug skurdžiau.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, pajamų skirtumas Lietuvoje tarp penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia 7,5 karto. Tai vienas iš didžiausių rodiklių ES, kurios vidurkis yra 5,2 karto. Palyginimui, Skandinavijos šalyse skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia apie 4 kartus. Tiesa, yra ir turtingų valstybių, pavyzdžiui, JAV, kur pajamų nelygybė yra gerokai didesnė nei Lietuvoje. Kokios yra pajamų nelygybės Lietuvoje priežastys ir į ką svarbu atkreipti dėmesį, siekiant parinkti efektyviausias jos mažinimo priemones? 

Visų pirma, pajamų nelygybės statistiką reikėtų vertinti atsargiai, nes ją gali iškraipyti gajus Lietuvos gyventojų polinkis nedeklaruoti savo pajamų. Ir tai yra ne tik atlyginimai „vokeliuose“, kurie pastaraisiais metais praretėjo ir suplonėjo. Lietuvoje paplitusi ir legali veikla pagal verslo liudijimą ar individualios veiklos pažymą, leidžianti gana laisvai deklaruoti gautas pajamas. 

Tai, kad lietuvių pajamos gali būti gerokai didesnės, nei skelbiama oficialiai, rodo ir vartojimo statistika. Pernai pagal faktines individualias vartojimo išlaidas (įvertinus kainų skirtumus ir tai, kiek paslaugų gyventojai iš valstybės gauna nemokamai) lietuviai pasiekė 90 proc. ES vidurkio, pralenkė visas Vidurio ir Rytų Europos šalis ir pasivijo Ispaniją.

Skeptikai kartais teigia, kad pajamų nelygybė yra natūrali ir jos dirbtinai mažinti nereikia, o dėmesį ir pastangas geriau tiesiog sutelkti į skurdžiausiai gyvenančiųjų pajamų didinimą. Vis tik pajamų nelygybė svarbi bent dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažnai atsiranda dėl korupcijos ar diskriminacijos, todėl nėra natūrali. Antra, itin nelygias ir apribotas galimybes turintys gyventojai savo nepasitenkinimą išreiškia balsuodami už populistines idėjas siūlančius politikus. Deja, populizmas – siūlymas sudėtingas problemas spręsti paprastomis priemonėmis – dažniausiai turi neigiamų pasekmių visai valstybei ir visuomenės gerovei, ypač ilguoju laikotarpiu.

Negalima ignoruoti, kad egzistuoja natūralios ir nenatūralios pajamų nelygybės priežastys. Natūralu, kad dešimt metų universitete prasimokęs ir daug pinigų bei pastangų į išsilavinimą investavęs specialistas gaus didesnes pajamas už baigusį devynias klases ir nusprendusį, kad ne trigonometrinėse lygtyse slypi laimė. Tačiau nenatūralu, kai galimybė įgyti kokybišką išsilavinimą priklauso nuo tėvų pajamų ar gimimo vietos. Deja, moksleivių pasiekimų skirtumai tarp besimokančių pažangiausiose ir nuo didmiesčių nutolusiose provincijos mokyklose yra nedovanotinai dideli, dažnai gana anksti užkertantys kelią pastarųjų abiturientams įgyti kokybišką aukštąjį išsilavinimą. 

Žalingiausia ir nemaloniausia nenatūrali pajamų nelygybė atsiranda dėl korupcijos, nepotizmo bei kitokių neskaidrių ryšių su politikais ar valstybinėmis institucijomis. Galima aptikti ir ne su korupcija susijusių pajamų nelygybės priežasčių, kurias taip pat reikėtų ravėti su dideliu entuziazmu. Moterų pajamos Lietuvoje pernai buvo 13 proc. mažesnės nei vyrų, ir šį skirtumą ne visiškai paaiškina skirtingos profesijos, išsilavinimas ar užimamos pareigos. Diskriminavimas dėl lyties, tautybės ar amžiaus yra opi problema, kurios, kaip ir kitų nenatūralios pajamų nelygybės priežasčių, turbūt nepanaikinsime nei mokesčių politika nei didesniu perskirstymu per biudžetą. 

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pastarąjį dešimtmetį pajamų nelygybė buvo mažiausia netrukus po krizės – 2011-2012 metais, kuomet nedarbo lygis buvo aukštas, o vidutinė perkamoji galia gana skurdi. Pajamų nelygybės matematika kartais yra neintuityvi ir nemaloniai nustebinanti. Jau ne kartą stebėjome situaciją, kurioje pajamų nelygybė mažėja, bet visi be išimties gyvena blogiau ir, priešingai, situaciją kai pajamų nelygybė auga, bet visų be išimties gyventojų perkamoji galia didėja. 

Dar svarbiau yra tai, ko jums greičiausiai neteko girdėti – pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų Lietuvoje pastaraisiais metais pastebimai sumažėjo. Nuo 2011 metų ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių atlyginimai išaugo 49 proc., o ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių atlyginimai padidėjo net 80 procentų. Prie šios tendencijos prisidėjo minimalaus atlyginimo ir neapmokestinamo pajamų dydžio kėlimas bei pagerėjęs darbo rinkos funkcionavimas – didesnis darbuotojų mobilumas, kompetencijos ir derybinė galia. 

Šio dešimtmečio pradžioje 35 proc. Lietuvos dirbančiųjų gavo žemas pajamas, nesiekiančias 75 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Dabar tokių darbuotojų dalis nukrito iki 31 procento. Per tą patį laikotarpį viduriniosios klasės dalis išaugo nuo 53 proc. iki 59 procentų, o gaunančių daugiau nei du vidutinius atlyginimus dalis sumažėjo nuo 13 proc. iki 11 proc. dirbančiųjų. 

Tad kaip atsiranda ta statistika apie didėjančią pajamų nelygybę Lietuvoje? Nacionaliniu mastu vertinant ne tik dirbančiuosius, pajamų nelygybė padidėjo dėl to, kad atlyginimus gaunantys asmenys atitrūko nuo socialines išmokas gaunančių asmenų. Socialinės atskirties ir skurdo problemas spręsti būtina, bet neužtenka butaforinio ar abstraktaus susirūpinimo pajamų nelygybe. Daugeliui žmonių pagrindinis rūpestis yra ne nelygios, o mažos pajamos, kurias pakelti geriau ne gaunant socialines išmokas, o siūlant geresnes darbo vietas ir efektyvesnes perkvalifikavimo programas.

Galiausiai turime paklausti savęs, kokią žinutę mes siunčiame ateities kartoms kasdien kartodami, kad gyvename negerovės valstybėje, kurioje pajamų nelygybė yra nuo mūsų asmeninių pastangų nepriklausantis reiškinys? Stenkis nesistengęs, bus blogai, nebent prasisuksi naudodamasis  ryšiais arba prabalsuosi už visagalius pajamų lygintojus? Taip nėra – gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje tokių didelių galimybių save realizuoti neturėjo nė viena ankstesnė karta. 

Pajamų nelygybė yra įsisenėjusių problemų pasekmė, o ne problemų priežastis. Išnaikinus nenatūralias pajamų nelygybės priežastis – korupciją, nepotizmą, diskriminaciją, nevienodas galimybes įgyti kokybišką išsilavinimą – sumažėtų ir perteklinė pajamų nelygybė.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras