Politologas Lauras Bielinis. Renaldo Malycho nuotrauka
Vis dažniau Lietuvoje kalbama apie visokių neapykantos formų suklestėjimą. Baimės, ksenofobija, panieka, neapykanta yra demonstruojami beveik viskam, kas neatitinka įprasto gyvenimo normų supratimo. Dėl kitos tautybės, kitos rasės, tikėjimo, įsitikinimų, elgesio bei gyvenimo būdo reiškiamos abejonės bei nepelnyti įtarimai. Toks negatyviai vertinamas ir apkaltintas žmogus pasijunta atstumtas ar bent jau praradęs galimybes būti lygus su savo bendruomenės nariais. Nesakau, kad tik mes, lietuviai, esame tokie netolerantiški ar ksenofobiški, daugelis tautų bei valstybių praėjo šitokį būvį, dar daugiau jame taip ir likę. Bet kalbėkime apie save.
Visada kyla klausimas, kas gi iššaukia tas blogas emocijas kitokių žmonių atžvilgiu? Kaip iš pažiūros ramūs ir gal net protingi gyventojai vieną dieną ima ir susitelkia agresyviems veiksmams prieš kokį čigoną, kitatikį ar šiaip gyvenantį neįprastą gyvenimą? Nesamprotausiu apie pasaulėžiūras ir tradicijas, nors jos irgi gali suformuoti pastovų ir radikaliai negatyvų požiūrį į daug ką. Kalbėsiu apie dabartines bėdas ir kaltininko dėl jų paieškas. Taigi blogi metai, krizės laikotarpiai iššaukia ne tik bendrą depresyvų valstybės ir visuomenės būvio vertinimą, bet ir pakeičia emocines žmonių būsenas, nulemiančias tarpusavio santykius.
Politikoje tai ypač ryškiai reiškiasi, nes nelabai atsakingi politikai, avantiūristai, norėdami apsaugoti save, laimėti rinkėjų dėmesį ir palankumą, tokiomis sąlygomis imasi ieškoti ryškaus ir pakankamai silpno (kartais silpnumas suprantamas kaip buvimas toli, už Lietuvos sienų) objekto. Toks atskyrimas: mes geri, bet jie, kurių mažai ir sugeba mus visus apkvailinti, gyventi mūsų sąskaita, yra tikriausi nevidonai, politiškai yra labai produktyvus. Todėl problemos sprendimas turėtų būti paprastas – susilpninti, pasmerkti, marginalizuoti apkaltintus, ir problemos išsispręs. Tokie teiginiai, net kai jie yra visiškai fantastiški, socialinio streso, visuotinio pesimizmo metu daugelio yra traktuojami kaip racionalūs ir veiksmingi būdai spręsti iškilusius sunkumus.
Juk taip lengva savo ar savo bendruomenės sunkumus paaiškinti ne savo klaidomis, trūkumais, bet kitų, kitokių netinkamu veikimu. Kaip sakė Sartras – „pragaras – tai kiti“. Tada mano tikrumas ir mano bendraminčių tinkamumas natūraliai susiveda į vertybinę dimensiją, išreiškiamą patriotizmu, – savo kultūros, kalbos ar bent jau buities išsaugojimo siekiu. Taip viena problema pagimdo ne sprendinį, o dar kitą problemą. Patriotizmas turi daug gerų ir reikalingų bruožų, jei yra tinkamai suprastas, tačiau, kada jis paverčiamas žmonių bei jų įsitikinimų ar tautinių ypatybių atskyrimo bei pasmerkimo įrankiu, pavirsta į susinaikinimo įrankį. Tada mes iš piliečių pavirstame į minią, įnirtingai laužančią savo tautinį bei kultūrinį subtilumą, nes minia vadovaujasi paprastais refleksais ir nesudėtingomis emocijomis, kurios užgožia bet kokį protą ar kultūrą.
Taigi, jei visuomenė pavargusi ir jaučia gilią socialinę depresiją, o mes šiandien esame tokie, ji gali lengvai tapti agresyvių politikų grobiu, ir tada geriausias politikas bus tas, kuris nurodys kaltuosius ir neužmirš bausti tų, kurie neatitinka jo politikos kriterijų. Jei mes pasiduosime tokiai būsenai, prarasime ir save, ir savo tautiškumą, ir savo valstybę.
