„Galėjau daug kartų nuskęsti, bet išplaukiau“ – Oskaras Koršunovas || Laikykitės ten pokalbiai(0) 

Laisvės TV

2019-05-10 08:10

Laikykitės ten pokalbiuose vieši žymiausias ir garsiausias režisierius Oskaras Koršunovas. Režisierius, švenčiantis 50 metų jubiliejų, dalinasi prisiminimais apie pasakorių senelį, dramos būrelį pas Violetą Tapinienę ir jos lemtingą stumtelėjimą į teatro pasaulį.

O devyniolikos būdamas jūs turėjote labai įdomų išbandymą pas Vaitkų. Kaip ten buvo? Papasakokite.

Mano gyvenime apskritai buvo tokių momentų kai aš darydavau labai ryžtingus poelgius. Įstoti pas Vaitkų buvo neįmanoma būnant 18 –19 metų. Nes Vaitkus paskelbė, kad jis renka į režisūrą bet renka tik vyresnius, kas yra baigę jau kažką ir kas turi teatrinės praktikos, yra dirbę profesionaliam teatre. Tai kaip ir įstoti pas jį aš negalėjau. Bet kažkuriuose momentuose aš ne tai, kad nebijau kažkokių kliūčių, bet… Kad aš net nežinau kaip pasakyti. Va taip buvo, kad aš buvau, vėlgi, tuose pačiuose Dubingiuose ir staiga aš supratau, net nesupratau, ką aš darau, bet aš atsikėliau ir išėjau. Išėjau per mišką, išėjau ant autostrados, susistabdžiau mašiną, atvažiavau iki Vilniaus, susiradau draugą, kuris žinojau, kad žino ir pažįsta Joną Vaitkų ir jo šeimą, įkalbėjau jį, mes išėjom iš Vilniaus, vėl susitranzavome tokį oranžinį kamazą, važiavom su tuo kamazu iki jo sodybos, ten paaiškėjo kad jis gerai neatsimena kur ta sodyba, mes pasiklydom miške, pavakaryje kaip partizanai iš paežerės, iš miško išlindome. Vaitkus aria paskutinę vagą, leidosi saulė, jis mato ateina kažkokie bičai. Ir taip mes atėjome pas jį.

Ir ką sakote atėję?

Nu draugas sako: nu vat, čia nori su jumis pasišnekėti. O mes purvini tokie, viską, Vaitkus pasižiūrėjo, sako: nu, atsigerkite vandens. Ai. pasėmė iš šulinio vandens, davė atsigerti. Ir kas įdomu, irgi, jis nieko nekalbėjo. Jo žmona pakvietė valgyti, mes atsisėdome, valgėme, tol kol valgėm jisai labai piktas valgė ir ten dukra sėdėjo prie lango. Ten kažkas, matyt, buvo atsitikę, ji buvo labai nelaiminga, verkė. Buvo tokia ne pati geriausia iš tikrųjų situacija apskritai pradėti kalbėti. Ir aš tylėjau ir nekalbėjau. Ir tai tęsėsi porą valandų. Po to jisai paklausė kaip ką.  

Po dviejų valandų?

Matyt, ir mes išėjome, prisėdome prie suoliuko, kaip sodyba būna prie langelių tas suoliukas. Ir mes pradėjome kalbėti. Ir prakalbėjome visą naktį. Tai aš sau pats padariau kaip protekciją, aš jį įtikinau, kad aš vis dėl to galiu stoti. Nu žodžiu, aš į tai ėjau kiaurai kaip Mozė iš Egipto taip ir aš ėjau kiaurai viską. Jie būtų raudonoji jūra pasitaikius tai jinai…

Nes reikėjo, nes reikėjo ateit pas Vaitkų?

Net ne pas Vaitkų. Vaitkus buvo vienas iš tų etapų ėjimo į tikslą. O tikslas buvo  pasiektas gana greitai. Tai įvyko 1990 kovo 22. Kovo 11 buvo paskelbta nepriklausomybe, kovo 22 įvyko „Ten būti čia“spektaklis, kuris tapo didžiuliu įvykiu. Ne iš karto. Bet po to tapo didžiuliu įvykiu. Pakeliui buvo daug kliūčių. 

 

Skaityti komentarus (0) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras