Bruknės vainikuoja vasaros sezoną(0)
Bruknės lapai standūs, daugiamečiai, ant šakelės iš pradžių kabo baltų arba baltai rausvų žiedų kekė, o paskui – uogos, iš pradžių žalios, vėliau – baltos, o prinokusios – skaisčiai raudonos. Uogos tinka maistui, lapai – arbatai.
Negalima skinti per žalių uogų, nes namuose jos neprinoks, o suges ir gadins prinokusiąsias. Sutrintos prinokusios bruknės išsilaiko visą žiemą, o konservai, kuriose būna žalių arba dirbtinai sunokintų uogų, rūgsta ir genda.
Bruknes laikyti lengviau negu bet kokias kitas uogas. Jose yra maždaug 2,5 proc. vaisių rūgščių, daugiausia citrinų rūgšties, o rūgščios uogos geriau laikosi. Bruknės taip pat turi įvairių benzoinės rūgšties gliukozidų, kurie apsaugo bruknių uogienę nuo rūgimo ir pelėjimo, jeigu ji laikoma švariame inde, vėsiai.
Paprasčiausia bruknes būtų laikyti taip: uogos supilamos į stiklinį ar medinį indą, gerai sutrinamos, kad sultys apsemtų visą masę, paskui uždengiamos ir truputį paslegiamos. Kai uogos būna neapsemtos ir laikomos šiltai, jos greitai juoduoja, pelija. Geriausia, kai sutrintos uogos laikomos ten, kur sušaltų. Tada jos nejuoduoja.
Kai uogos didelės ir gražios, jos laikomos vandenyje: nuplautas uogas suberiamos į stiklinį indą, užpilamos šaltu vandeniu ir laikomos šaltai. Galima ir džiovinti.
Bruknės labai maistingos, jų kilogramas prilygsta 3 kg pomidorų, 12 kg agurkų, 1 kg morkų.
Bruknės pasižymi priešuždegiminiu, antiseptiniu bei šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu. Bruknių lapų užpilas vartojamas sergant inkstų ir šlapimtakių akmenlige, šlapimo pūslės uždegimu, esant nevalingam šlapinimuisi (ypač vaikų), kaip pagalbinė priemonė sergant reumatu, podagra, esant padidėjusiam kraujospūdžiui. Bruknių uogose gausu vitamino C, todėl jos gali būti vartojamos organizmui stiprinti.
„Deserto“ inform.
