Žemyn upe baidarėmis(1)
Komanda plaukimui pasiruošusi. G.Naujoko foto
Rutinos ir kasdienių rūpesčių pagautas „Tauragės kurjerio“ kolektyvas vieną dieną susėdę nutarė – reikia praskaidrinti kasdienybę kokia nors smagia išvyka. Po maždaug penkiolikos minučių derybų buvo sudėlioti prioritetai: norime kažko azartiško, bet kartu romantiško, kad pavyktų pajusti naujų pojūčių ir pailsėti. Reikalavimus puikiai atitiko kelionės baidarėmis žemyn upe scenarijus.
|
|
Išvykome ankstyvą Žolinės rytą. Saulė švietė kaip pasiutusi, žėrėjo rytinė rasa.
Kelionė žemyn upe prasidėjo ten, kur Jūra vingiuoja pro Lauksargius. Apsitaisę neperšlampamais gobtuvais ir gelbėjimosi liemenėmis, baidarių vidun susikimšę į plastikinius maišus sugrūstus drabužius ir batus (jei netyčia apvirstume), kiekviena pora griebėme už savo baidarės, kuri, beje, kad ir kokia lengva beatrodytų, tokia nėra, galų gale nuleidome gražuoles į vandenį.
Įdomu tai, kad baidarių tipo valtimis žvejodavo ir medžiodavo šiaurės genčių (eskimų, aleutų) žmonės. Valties rėmas buvo išskobiamas iš medžio, aptraukiamas gyvūnų odomis. Medžiotojas dėvėdavo neperšlampamą odinę striukę, kuri būdavo sujungiama su valtimi taip, kad nepatektų vanduo. Su tokia valtimi medžiotojas ir apvertęs nesušlapdavo.
Šiuolaikinės baidarės būna karkasinės, karkasinės-pripučiamosios ar tik pripučiamosios, paprastai plastikinės, vientisos ar surenkamos iš sekcijų. Karkasas (vientisas arba išardomas) būna iš medžio, metalo ar plastiko, aptrauktas vandeniui nelaidžia medžiaga.
Jau pirmajame kilometre buvome pasveikinti lietaus – malonaus ir gaivinančio, laimei, neišgąsdinusio nė vieno. Juokavome, kad tai savotiškas krikštas pirmą kartą plaukiantiems, kurių mūsų kompanijoje netrūko.
Jūra mums pasirodė visu savo gražumu – buvo srauni, be slenksčių, rėvų. Žinoma, sutikome vieną kitą didesnį akmenį, viduryje upės stūksančią salelę, kitų kliūčių, tačiau tai mūsų kelionei suteikė tik dar daugiau azarto.
Pakrančių vaizdai pakerėjo natūralia gamta: ant krantų keri didžiuliai keisčiausiai susiraitę medžiai ir krūmynai, o stačius upės krantus puošia vešli augalija ir daugybė smėlyje išraustų paukščių lizdų. Po maždaug šešeto valandų, per kurias du kartus sulijome, įsiamžinome 148 fotokadruose, sutikome tris ančių šeimynas, porą kartų pailsėjome ir įveikėme šešiolika kilometrų – pagaliau pasiekėme išganingą finišą.
Kaimo turizmo sodyba „Agrūnė“ netoli Mociškių pasitiko nepaprasta ramybe. Išvargę kritome čia pat ant žolės. Sodybos šeimininkas, jau žinantis kelionės žemyn upe scenarijų, buvo pakūręs pirtį ir paruošęs kubilą – nusiteikėme linksmybėms.
Maršrutas pirtis–tvenkinys–kubilas–tvenkinys–pirtis tęsėsi ilgai – kol pagaliau pailsėjo kūnai ir atsigavo sielos. Pagaliau neliko minčių nei apie buitį, nei apie darbą – mėgavomės viena už kitą malonesnėmis akimirkomis. Kas vyko toliau, leiskite pasilikti sau ir nuotraukų albumui.
Už paskolintas baidares, pirtį, ramų miegą viename sodybos namelių ir rytinę kopūstienę redakcijos kolektyvas dėkoja Sigitui Stoniui ir jo individualios įmonės „Agrūnė“ komandai.
