Beveik trijų tūkstančių kilometrų atstumas draugystei – ne kliūtis (II)(0)
Mestijos gyventojai ūkyje vis dar naudoja pasenusią rusišką techniką. Autoriaus nuotrauka
Tęsdami kelionę po saulėtąją Gruzija, esame dėkingi savo naujiems bičiuliams už galimybę pažinti šį puikų kraštą. Kažkada internetinėse platybėse yra tekę skaityti tokią frazę, kad Dievas davė Gruzijai ir šiek tiek pagailėjo. Visai nedaug betrūko, kad šioje vietoje atsirastų rojus žemėje.
Batumis – Gruzijos perlas. Šiuo metu į šį kurortą prie Juodosios jūros plūsta didžiulės valstybinės ir privačios investicijos. Griaunami seni pastatai, statomi nauji. Dygsta viešbučiai, biurai, rekonstruojami paveldo pastatai. Vietiniai pasakoja, kad pats šalies prezidentas Michailas Saakašvilis kuruoja permainas šiame mieste.
Kalnų ir jūros apsuptam Batumiui ekonominės gyvybės suteikia nedidelis prekybinis uostas, šalia įsikūrusi ir pramoginių laivų, jachtų flotilė.
Palmėmis papuoštuose bulvaruose irgi verda darbai – klojami vamzdynai, tvarkomi šaligatviai. Mano subjektyvia nuomone, darbų kokybė niekada neprilygs lietuviškajai, bet šiokių tokių panašumų įžvelgti galima – kaip ir Tauragėje darbininkai, taip ir gruzinai nelabai kur skuba, darbai vyksta lėtokai, o dėl išgriautų ir duobėtų šaligatvių galvos niekam neskauda. Į akis krinta ir nevalyti vitrinų langai. Darbo dieną automobilių eismas nedidelis, gatvėse niekas netriukšmauja garsiniais signalais. Kainos negąsdina, o baruose jos prilygsta Tauragės kainoms. Jausmas toks, kad vasaros sezonas čia jau baigėsi ir miestas pasinėrė į rudeninę ramybę. Nors kaip tik šis laikotarpis vadinamas aksominiu sezonu ir anksčiau turistų srautais nenusileisdavo vasarai. Matyt, laikai keičiasi.
Valandėlę praleidę Batumio delfinariume ir pilni teigiamų emocijų važiuojame į už keliasdešimties kilometrų esantį Sarpį – Gruzijos ir Turkijos pasienį. Keli šimtai metrų nuo muitinės posto įsikuriame paplūdimyje. Skirtingai nei esame įpratę, paplūdimiai Batumyje be smėlio – Juodosios jūros pakrantė nusėta nugludintais švelniais akmenimis. Į vandenį basomis įlipti kiek kebloka, bet viską atperka gulėjimas ant saulės įkaitintų akmenų. Savotiška terapija ir masažas.
Vienas gražiausių Europoje, net 12 kilometrų Batumio bulvaras vakare atrodo įspūdingai. Įvairiomis spalvomis apšviesta palmių alėja, „grojantys“ fontanai... Tai reikia tiesiog pamatyti...
Adrenalinas kalnuose
Kitos dienos rytą kylame į kalnus. Mūsų tikslas – senas Mestijos miestelis, įsikūręs kalnuose, pustrečio tūkstančio metrų virš jūros lygio. Kelionė ilga, ir prie vairo sėda solidžios patirties vingiuotais ir pavojingais kalnų keliais turintis vairuotojas. Grožėdamiesi nuostabiais vaizdais, patiriame ir šiek tiek adrenalino, kai mūsų mašina retkarčiais pravažiuoja vos pusmetriu nuo stataus skardžio, kurio apačioje piktai šniokščia kalnų upė. „Jei nusiristume, net kaulų niekas nerastų“, – bando juokauti meras Pranas Petrošius. Daugumoje vietų tiesiamas kelias. Asfalto niekas nekloja, kelias tiesiog betonuojamas. Ir karvės – visur, kur tik įmanoma – keliuose, kelkraščiuose, lyg Indijoje laisvai vaikštinėja tuntai karvių. Tai visateisės eismo dalyvės, ir su jomis skaitomasi – jas praleidžia, apvažiuoja. Pasitaiko, kad į kelią išbėga kiaulės arba pasibaido arklys, bet vairuotojai iš to problemos nedaro.
Be tostų neapsieinama ir pietų metu. Sustoję aikštelėje, kremtame chačepūrius (tradicinis gruzinų patiekalas), vytintą kumpį, nepamiršdami užsigerti naminiu vynu, limonadu „Tarchūnas“ ar tradiciniu „Boržomi“.
Kelionę prailgina gausybė kelio remonto darbų. Tik saulei leidžiantis pasiekiame kelionės tikslą – Mestiją. Viena seniausių Gruzijoje gyvenviečių šiandien virto statybų aikštele. „Viskas dėl turizmo. Po metų šios gyvenvietės neatpažinsit“, – šypsosi mūsų draugas Zaza. Pasak vietinio darbininko, po mėnesio darbų eigą atvažiuos įvertinti prezidentas, todėl dirbama iki vėlumos. Mus atlydėjęs Gela teigia susiruošęs čia pirmą kartą gyvenime, o statybomis yra labai nustebintas. „Mūsų šalis į pirmą vietą iškėlė turizmo sektorių, todėl viskas daroma, kad turistai mūsų šalyje jaustųsi patogiai“.
Į UNESCO paveldo sąrašą įtraukti šio miestelio gynybiniai bokštai, kurių pažiūrėti nuolat atvyksta turistai iš įvairių pasaulio šalių. Saulei pasislėpus už snieguotų kalnų kepurių, miestelis pražysta savomis spalvomis – visi gynybiniai bokštai ar svarbesni pastatai apšviečiami, kitur tvyro tamsa. Galbūt slėpdama tai, ko neturėtų matyti turistų akys.
Apskritai didžiojoje Gruzijos dalyje vaizdas nedžiugina – žmonės gyvena skurdokai, pastatams ir aplinkos tvarkymui labai trūksta šeimininko rankos ir, žinoma, lėšų. Laikas čia tarytum sustojęs. Tuo dar labiau įsitikinau ryte, bundant miesteliui, vaikščiodamas jo dulkėtomis gatvėmis. Nepaisant to, gruzinų širdys plačios, o išgirdus Lietuvos vardą veidus papuošia plati šypsena. Ir tas vaišingumas... Jau leidžiantis nuo kalnų, trumpam sustojome prie nedidukės užeigos. Viduje sėdintys keturi vyrai, išgirdę, kad užsuko lietuviai, tuoj kviečiasi prie stalo, teiraujasi apie mūsų šalį. Šeimininkė už rankos vedasi mane į virtuvę, rodo maisto ruošą, nusiveda į terasą, iš kurios atsiveria nuostabus žalio kalnų ežero vaizdas. Atsisveikinimui pakeliame taurelę čiačios (naminės degtinės, gaminamos iš vynuogių) ir, palinkėję vieni kitiems geros kloties, leidžiamės nuo kalnų.
(Tęsinys kitą penktadienį)
