Arčiau recesijos - toliau nuo Dublino(4)

Bet ir laikraštis svilina. Bėginėdamas statistikos prikimštomis eilutėmis pradedi į Airiją nebenorėti. Tačiau lėktuvas - ne smėlio dėžė, kad kada panorėjęs išliptum. Tenka susitaikyti ne tik su penktą sumuštinį čiaumojančiu kaimynu, bet ir su laikraščiu, ir su recesija.

„Recessio“ – lietuviškai panašu į  atsitraukimą. Nuo ko tie airiai traukiasi - nuo vandenyno ar nuo lietuvių? Ach, tie ekonomikos terminai, reiškiantys gamybos smukimą arba jos augimo lėtėjimą. Tik pažiūrėk, ką smaragdinės salos laikraščiai rašo: „Baigėsi laikai, kai Airijoje imigrantai, net ir nemokėdami anglų kalbos, lengvai rasdavo gerai apmokamus darbus. Pastaruoju metu net ir didelės kompanijos mažina etatų, atleisdami ne tik imigrantus, bet ir vietinius, tad ekonominis nuosmukis gąsdina visus. Ką darys čia gyvenantys lietuviai, bandys išgyventi krizę ir laukti geresnių laikų ar susidės daiktus ir grįš namo į Lietuvą?“

Iki Kalėdų dar ne vienas pabus, nes prieš Kalėdas dažnas airis nori suremontuoti namus, pasitvarkyti aplinką, kad šventės būtų ypatingos, todėl lietuviškoms rankelėms - pats darbymetis. Nesvarbu, kad darbo sumažėjo 30-40 procentų, o 20 procentų nukrito kainos. Nuskrisim - pamatysim, tegul negąsdina. Mūsų vienatinis vaikelis sėdi „dugnelį“ prispaudęs fondų valdymo kontoroje, maždaug tokioje, kaip lietuviška „Finasta“.

Dublinas ne toks kaip vasarą. Be perstojo lyja. Vaikščiodamas Lifėjaus krantine matai kiek prislopusią Samuelio Beketo tilto statybą. Recesijos stabdomi  airiai kažin ar jį užbaigs iki 2010 m., nors kitoje upės pusėje jau baigiamas statyti pasviręs stiklainis. Į to ant briaunos stovinčio „slovikėlio“ atidarymą už du eurus plukdančia valtele airė visų norinčių neperkels nė per metus, net jeigu darbą pradėtų dabar. Krantinė pasipuošusi Kalėdoms ir žavi trapia, didmiesčiui nebūdinga išmone. Netoliese įsikūręs dizaino centras taip, matyt, nutarė pamaloninti savo klientų akis. Subedė į žemę baltai nudažytų medžių viršūnes ir lyg iš šv. Patriko rankovės būtų ištraukę prieššventinę gaivą. Prie skverelio su šunimis vaikščioja „gardai“ - airių policininkai ir šnairuodami nužiūrinėja Rumunijos piliečius. Labiausiai antirumuniškai nusiteikę „gardų“ vilkšuniai, nes rodo atvykėliams dantis. Rumunijos čigonai tupi prietiltėse ir barškina vienkartiniais indeliais. Muzikalūs kaip Radžiai, nes keliais centais moka išgauti sudėtingas pinigų kaulijimo melodijas. Airiai kol kas pakantūs, tačiau nemanykime, kad Rumunijos čigonai iki recesijos dirbo Dublino statybose.

Lietus gena iš gatvės. Trumpą poilsį sugriebi išgerdamas kavos puodelį. Kultūrinės programos pamatai pradeda bliūkšti atsimušę į bilietų kainas. Kad patektum į Rašytojų muziejų, tau reikės 8-10 eurų. Vis dar esi prikibęs prie lito, todėl skaičiuoji, kad Lietuvoje už tokius pinigus galėtum pusiau studentiškai, kažkelintame teatro balkone žiūrėti spektaklį. Kol vartalioji piniginę, nesiryždamas jos atsegti, kultūrinė nuojauta pasiūlo užbėgti į Dublino dailės galeriją. Už bilietus mokėti nereikia. Sukunkuliuoja lietuviškas pasipūtimas, kad nemokamas būna tik sūris spąstuose. Čia iš airių derėtų pasimokyti. Galerijos salėse recesijos nepastebi, lyg būtum pasiklydęs Paryžiuje. Tądien skubėti nebėra kur.

Grįždami namo, prie kiniškos greito maisto užeigėlės, sutinkame trejus metus Dubline gyvenantį vilkyškietį Gytį M., kuris  prisiekinėja, kad iš Dublino jo niekas neišvarys. Negi jam čia taip gerai? Gyvenimo ir darbų matęs vyras tikina, kad Airijoje dirbdamas vienas jis sugeba išlaikyti šeimą ir dėl ateities galvos nesuka.

Visada knieti pamatyti, kaip žmonės gyvena toliau nuo sostinės. Šį kartą tokia proga pasitaikė. Iš Dublino greitkelis sukteli link Silgo, į Leitrimo grafystę. Rudenėjančiame peizaže gali spoksoti į kalnais ropinėjančias avis ir džiaugtis, kad praplyšusiuose debesyse švysteli saulė, suteikdama reginiams vaiskumo. Akys ir protas stengiasi debesis atskirti nuo kalnų, kad pastaruosius galėtum apžiūrėti nuodugniau, nes jau seniai jų nesi matęs. Važiuoji pasivažinėdamas, kad stabteltum senose pilyse, keltiškais kryžiais nusagstytose kapinėse, kad atkreiptum dėmesį į asketiškas miestelių bažnyčias, kad atokiame  kaimo keliuke pasisveikintum su pypkę traukiančiu airiu. Pradedi tikėti, kad Airijoje po pasisveikinimo rytas prasideda gerai.

Riedame į Kariką prie Šanono, miestelį ant Šanono upės kranto šiaurės vakarų Airijoje. Kai neturi su kuo palyginti, Karikui prie Šanono gali uždėti Rusnės kepurę - jis visiškai nepyks. Rusnė, žinoma, tylesnė, nes tiek laivų neturi ir savaitgaliais kiauromis naktimis nedirba barai. Karikas, kaip jį sutrumpintai vadina airiai, yra jų mėgstama poilsio vieta. Regis ką čia galėtų veikti lietuviai? Tačiau jų čia gyvenama, nes yra lietuviškų produktų krautuvė. Ir nustembi 2500 gyventojų turinčio miestelio gatvėse sutikęs dvi iš Trakininkų kilusias seseris, kurių šypsenos papuoštų ne tik pagiringą miestelio rytmetį, bet ir solidų žurnalo viršelį. Tačiau blizgantis viršelių gyvenimas ne joms. Džiaugiesi, kad gražių merginų veiduose nėra žvaigždžių makiažo ir leksikos. Ir ne todėl, kad tu joms būtum per senas, neįdomus ar neįpratęs prie sudėtingo gyvenimo. Merginos iš parduotuvės skuba namo. Kai jų namuose stebimės airiško gyvenimo subtilybėmis, jų draugai pasakoja apie nelengvus savo darbus, siūlo vyno arba vaikiškai džiaugiasi, kad perskaitę Alleno Carro knygą metė rūkyti.

Susėdę prie arbatos, kalbamės apie išvažiuojančius atgal į Lietuvą, tačiau tokių jie beveik nepažįsta. Merginos dirba parduotuvėse, vyrai prie statybų arba picerijose. Maistui, namų nuomai ir juodai dienai užtenka. Jeigu tik yra ūpo, vasarą Karike pinigų galima užsidirbti bet kurioje pakampėje, kažką nunešus, kažkur pašlavus, kažką pakėlus arba padėjus į tinkamą vietą. Gal ir nėra taip gražu ir lengva kaip pasakoja, tačiau labai panašu, kad daugelis žodžių arti teisybės. Kai pamatai, kaip jauni žmonės gyvena, ir pabandai įsivaizduoti, kur tėvynėje jiems reikėtų glaustis, praeina bet koks noras galvoti.

Dubline gyvenantis spaudėjas man išvažiuojant juokaudamas prasitarė: „Arija - neišnaudotų galimybių šalis. Mano profesija antra po auksakalio. Auksakaliui žmonės per badmetį užstatinės brangenybės, o laikraščiai apie tai rašys. Kol bus laikraščiai, tol bus reikalingi ir jų spaudėjai. Man bankrotas negresia“. Spaudėjo humoras šiek tiek juodas. Būtų gerai, kad svetimoje šalyje uždirbtų brangenybių ir įgautos gyvenimiškos patirties netektų mūsų vaikams užstatyti airių auksakaliams. Bet smagiausia būtų pamatyti rytmetiniame laikraštyje recesijos nekrologą. Kokiame nors sename dvare, prie airiškos arbatos puodelio, toli nuo Dublino.