Visą gyvenimą su muzika(4)
Chorų vadovas Zenonas Komskis turi pasiūlymų dirbti pagal specialybę. Romualdo Vaitkaus nuotrauka
Zenonas Komskis, visą savo gyvenimą susiejęs, su muzika, pastaruosius ketvertą metų dirbęs Tauragės rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėju, pasibaigus sutarčiai liepos viduryje paliko šias ne itin konkrečias pareigas, kai tarytum esi viskas, o kartu ir niekas. Tačiau su kultūra jis neatsisveikina – dirbs ir toliau savo prieš 22 metus įkurto kamerinio choro vadovu. Jo galvoje bręsta ir kitų kūrybinių minčių.
Su armonika – nuo mažų dienų
– Jau neatsimenu, kiek man buvo metukų, kai pusbrolis nusipirko armoniką ir labai norėjo išmokti groti ir dainuoti. Jis buvo gerokai vyresnis, tačiau muzikuoti jam sekėsi nekaip. Trūko klausos – „į natą“ jis retai kada pataikydavo. Aš pavogdavau instrumentą, užsilindęs kur į tolimesnį kampą, išmokau pagroti melodijas, kurias girdėdavau mamą, tėvą dainuojančius, nes visa šeima buvo gana muzikali. Tėvai pastebėjo gabumus muzikai ir nupirko armoniką, nes savąją pusbrolis jau buvo pardavęs, dėl to aš labai liūdėjau, – prisimena vaikystės dienas ir pirmąsias pažinties su muzika akimirkas maestro Zenonas.
Vėliau atsirado draugų, kurie turėjo akordeoną. Šį instrumentą jis, pasičiupęs pirmąkart per kaimynų išleistuves į kariuomenę, greitai perprato. Buvo baigęs tik septynias klases ir jau pasidarbavęs kolūkyje, kai sužinojo apie chorvedžių kursus Tauragėje ir nutarė nuvažiuoti.
Iš Kentrių per Tauragę į Klaipėdą
Iš Kentrių kaimo (tuometiniame Pagėgių rajone), kuriame gyveno visa Komskių šeima, jaunasis muzikantas eidavo 4 km iki geležinkelio, sėsdavo į traukinį ir atbildėdavo į Tauragę. Po užsiėmimų sėsdavo į autobusą, nes traukinio nebebūdavo, o vėliau 6 kilometrus pėstute eidavo namo. Vienerius metus pasimokęs Tauragėje, gabus jaunuolis nusprendė išbandyti laimę ir tęsti muzikos mokslus Klaipėdos muzikos technikume (dabar Stasio Šimkaus konservatorija). Ten studijavo chorvedybą, dainavo chore, grojo fortepijonu, mokėsi visų reikalingų muzikos ir bendrojo lavinimo disciplinų. Tekdavo diriguoti studentų chorui, koncertuoti Klaipėdos mieste, Filharmonijoje.
Siuntimas į Vilnių
Baigęs muzikos technikumą, gabus muzikantas gavo siuntimą mokytis toliau Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabar Teatro ir muzikos akademija).
– Visus penkerius mokslo metus gyvenau bendrabutyje, kur virė savotiškas, įdomus gyvenimas. Tada dėstė garsūs profesoriai, gyvos legendos: Konradas Kaveckas, Juozas Karosas, Hermanas Perelšteinas, Lionginas Abarius, Vytautas ir Zigmas Venckai, kiti žymūs muzikai, aktoriai, scenos žvaigždės. Panašiu laiku studijavo Vytautas Kernagis, Vaiva Mainelytė, Pranas Piaulokas ir daugybė kitų, – prisimena studijų laikus chorvedys.
Pasak jo, reikėdavo atlikti praktiką su chorais, dirbti mokyklose. Dirbdamas su Mokytojų namų choru Vilniuje kaip chormeisteris praktikantas, Zenonas vėliau jame ir įsidarbino, nes reikėjo lėšų studijoms. Tai buvo labai gera praktika – daug koncertų, repeticijų.
Atgal į Tauragę
Baigęs studijas Zenonas buvo paskirtas į Tauragę. Jaunąjį specialistą Kultūros skyrius kaip mat įdarbino dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ meno vadovu, kuriuo dirbo 12 metų. Tačiau tai nebuvo vienintelis meno kolektyvas, su kuriuo darbavosi chorvedys. Plušėjo jis ir Muzikos mokykloje, vadovavo mišriam mėsos kombinato chorui, įvairių įstaigų vokaliniams ansambliams, Gaurės vyrų ansambliui, mokytojų chorui, kaimo kapeloms, netgi pučiamųjų instrumentų orkestrui.
Per Zenono vadovavimo laikotarpį surengta daug koncertų ir koncertinių išvykų: „Jūra“ koncertavo Maskvoje, pelnė sidabrinį apdovanojimą ir pripažinimą, koncertavo Centrinėje televizijoje.
Pirmoji „Jūros“ kelionė į Gruziją, Zestafoni miestą, irgi surengta Zenonui vadovaujant. O kiek dainų švenčių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Tauragėje, kiek regioninių, respublikinių, tarptautinių festivalių – sunku suskaičiuoti. Daugelyje jų Z.Komskis būdavo paskiriamas vyriausiuoju šventės dirigentu, meno vadovu.
– Nuo 1962 metų nesu praleidęs nė vienos respublikinės, zoninės ar regioninės, rajoninės ar apskrities dainų šventės, nė vienos Pasaulio lietuvių dainų šventės. Jei ne su vienu, tai su kitu kolektyvu visada dalyvaudavau kaip vadovas. Sunku jau dabar viską ir suskaičiuoti, reikia žiūrėti archyvus, ieškoti savo popieriuose, bet ten irgi visko nerasi, nes daug kas yra išsimėtę.
Dirbs su kameriniu choru „Opus“
1989 metais, per patį atgimimo įkarštį, Z.Komskis subūrė kamerinį chorą prie Kultūros namų. Tada didžiosiose gamyklose prasidėjo meno saviveiklos griūtis, o tradicijas reikėjo tęsti. Nebeliko stambių Keramikos, Skaičiavimo mašinų ir elementų gamyklų, Mėsos kombinato, mokytojų mišrių chorų, visai išnyko moterų chorai, vokaliniai kolektyvai, ansambliai, kapelos. Reikėjo rasti šiai griūčiai atsvarą.
Kamerinis choras „Opus“ veikia jau 22 metus. Būna įvairiausių sunkumų, trūksta lėšų, dainininkų. Tačiau kolektyvas koncertuoja – Lietuvos dainų šventėse ir visose Šiaurės bei Baltijos šalių chorų festivaliuose: Latvijoje, Gotlando saloje, Norvegijoje, Estijoje, Islandijoje.
Dažnai chorui padeda profesionalia smuikininke tapusi, smuiko klasę Muzikos akademijoje baigusi jauniausia Zenono duktė Justė, kuri vienintelė iš Zenono artimųjų pasirinko muzikės kelią.
– Nors darbą Savivaldybėje jau baigiau, tačiau liko labai daug nebaigtų darbų, kuriuos reikia tęsti. Yra kūrybinių minčių, turiu pasiūlymų dirbti pagal specialybę. Apie laisvalaikį, žvejybą, darbą sode ar darže dažniausiai tik pasvajoju, – pasakoja buvęs Tauragės rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjas, žinomas šalyje muzikantas, chorvedys, reiklus sau ir kitiems žmogus Z.Komskis.
