„Tauragės radijas“ – iš arčiau(20)
Sugebėjimas žaisti žodžiais Marijui Budraičiui praverčia ir radijo studijoje. Renaldo Malycho nuotrauka
Jis mums naujiena, dar nespėjęs nusibosti skanėstas, galbūt tapsiantis neatsiejama dienos dalimi. Kartu su juo keliasi jau nemažai tauragiškių. Jis praneša naujienas, linksmina ir kalbina, vakare palydi į lovą ir užliūliuoja švelniomis melodijomis. „Tauragės radijas“ jau ne vieną tauragiškį privertė nusipirkti radijo aparatą. Smalsu pažvelgti į jo „virtuvę“ iš vidaus. Koks jis, tas akiai nematomo, tačiau ausylai klausomo laidų vedėjo darbas? Apie jį ir apie save pasakoja „Tauragės radijo“ balsai – Marijus Budraitis, Sigitas Kancevyčius, Rima Diksienė.
Žaidėjas žodžiais
Marijaus Budraičio balsą girdime dažniausiai – darbo dienomis nuo 8 iki 13 val. Sodraus balso savininkui darbas radijuje nebuvo itin didelis iššūkis, nes jis – tikras žmogus-orkestras. Jo veiklos dviem žodžiais neapibūdinsi: įvairių Lietuvos renginių vedėjas, režisierius, Šilutės kabelinės televizijos sporto komentatorius, autorinių laidų vedėjas. Per metus jam tenka vesti apie 100 pramoginių renginių. Ir dar Marijus – dainų tekstų autorius, kurį pažįsta kone visi Lietuvos atlikėjai. Labiausiai išpopuliarėjusi kaimiškosios muzikos ansambliui „Jonis“ parašyta daina „Kelias į namus“. Prasmingu jis laiko bendradarbiavimą su grupe „Vairas“, jam parašytą dainą apie Šiaulius, E.Čivinskui ir Arinai rašytą lietuvišką tekstą „Jausmai“.
Poezija ir dainų tekstai, pasak jo, du skirtingi dalykai. Jų neįmanoma sulyginti, kaip ežero, upės ar jūros. Marijus sako nelaikąs savęs poetu. Jam net pikta būna girdint, kai vos vieną kitą posmą sueiliavę žmonės jau vadina save poetais.
– Va, jei po kokio šimto metų mano eiles prisimins, tada ir galės vadinti poetu. O aš save laikau žaidėju žodžiais ir esu laimingas, kai gimsta kas nors gražaus ir prasmingo, – sako jis.
Sugebėjimas žaisti žodžiais labai praverčia ir radijo studijoje. Marijus įsitikinęs, kad iškalba, kaip ir balso tembras, – Dievo dovana.
– Nematydamas žmogaus, klausytojas įjungia vaizduotę ir susikuria vaizdelį – kaip kalbantysis atrodo. Balsas gali erzinti. Tai labai individualu. Jei balsas tau mielas, ir žmogų įsivaizduoji simpatišką, jam lengvai atleidi klaidas. Ir atvirkščiai...
Gal tauragiškiai nesupyks...
Marijus – šilutiškis, savo gimtąjį miestą laiko itin charizmatišku, turinčiu savo nepakartojamą aurą ir nekeistų jo į jokį kitą. Nors žmona, septynmetis Gustas ir trejų Elzė jį mato nedažnai, Marijus sako, kad akimirkos su šeima jam pačios brangiausios. Jis apgailestauja, kad pradėjęs dirbti Tauragėje nebenuveda Elzės į darželį.
– Žinau, kaip kvepia ką tik išrūkyta žuvis, kas tai yra paukščių migracija. 40 minučių mariomis – ir esu Nidoje. Šilutė – nuostabiausias miestas su savita architektūra, istorija ir puikia geografine padėtimi. Niekada neslėpiau: čia gimiau, augau, gyvenu, čia mano šeima, namai, ir čia, matyt, pasiliksiu. Lietuva nedidelė, todėl kelionės nepatogumų nesukelia.
Į Tauragę Marijus kasryt atvažiuoja su Tauragėje dirbančiu kaimynu, o štai grįžti dažniausiai tenka autobusu. Automobilio nevairuojančiam Marijui ta kelionė neretai tampa dar vienu nepakartojamų įspūdžių šaltiniu.
Sėdėjimas ant parako statinės
Šeštadienio pusdienį su radijo klausytojais praleidžiantys Sigitas Kancevyčius ir Rima Diksienė sako, kad didelių kuriozų tiesioginiame eteryje kol kas, ačiū Dievui, nebuvo.
– Žinoma, visko pasitaiko – pasakai ką nors ne taip ar neteisingai sukirčiuoji, ir prasmė pasikeičia. Tačiau labai svarbu turėti gerą porininką. Tada labai greitai pagauni vienas kito replikas, – tvirtina abu.
Juos prieš daugelį metų suvedė teatras, ir dabar abu Klaipėdos universitete studijuoja teatrologijos magistrantūrą.Užtat sako suprantą vienas kitą iš žvilgsnio, padeda ir vien teatro žmonėms suprantami gestai.
Ant parako statinės
Sigitas atvirauja, kad darbas radijuje – tarsi sėdėjimas ant parako statinės. Ypač dabar, kai patirties dar labai trūksta, o atsitikti gali bet kas.
Kalbėti, kai tave girdi tūkstančiai žmonių, – nemenka atsakomybė. O ką, jei tą rytą iš lovos išlipai ne ta koja, esi piktas lyg širšinas ar jautiesi išsunktas kitų darbų? R.Diksienė sako, kad visa tai – ne bėda, jei radijo stotyje dirba tikra komanda, kurios nariai jaučia vienas kitą. Tada labai nesunku ir pakelti kitam nuotaiką, ir suteikti energijos, ir išsklaidyti blogas mintis.
– Jei ima snaudulys, labai padeda specialūs pratimai ar gera muzika. Gerai ir perpjautas greipfrutas, padėtas studijoje, – dalijosi patarimais Rima. – Neturime teisės būti surūgę ar ištižę.
Jei pamanėte, kad darbas radijuje reikalauja tik valios pastangų ir gero balso, labai klystate. Dirbant tiesioginiame eteryje reikia turėti galvą ant pečių, žaibišką reakciją ir kūrybiškumo. Reikia mokėti išsisukti iš bet kokios situacijos. Toks darbas toli gražu ne kiekvienam. Jis reikalauja ne tik begalinės išmonės, bet ir pasiaukojimo. Vis dėlto Sigitas pasakojo, kad į laidų vedėjų atrankas atėjo apie 30 žmonių. Būtent taip į Tauragės radiją atėjo Viktorija Kairytė, iškart padariusi įspūdį savo erudicija ir iškalba. Nors per atranką jai teko netgi dainuoti, Viktorija nesutriko. Sigitas sako iškart supratęs, kad ji yra tai, ko reikia. Viktorija vedė dar tik dvi laidas, tačiau radijo „virusu“ ji jau susirgo. Ji juokiasi, kad net nespėjusi grįžti namo po pirmosios savo laidos sulaukė atsiliepimų ir patarimų. Jų, beje, negaili visi.
Juos visus radijas jau pavergė ir, ko gero, visam laikui. Kaip ir direktorę Vaivą Šaltenytę, ir garso operatorių Liną Janušauską. Žinoma, jų gretos gausės, nes planuose – daug įvairių laidų.
