Šv. Kalėdų stebuklas – moters rankose(0)
Kalėdų bobutė Dalia Naujokienė. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotrauka
Ilgokai teko mindžikuoti ant kalendorinės žiemos slenksčio, kol dangus padovanojo pirmą snaigę. Ir nesvarbu, kad ji, vėjo pučiama, drėgnu šaltuku lipdė akis, kedeno paltų skvernus ir darkė plaukus.
Jau gruodis, ir stebuklingosios, blizgančios baltosios karalystės durys atsiveria. O kaipgi kitaip? Stebuklų metas būna kartą per metus, kurio laukia maži ir dideli, jauni ir garbaus amžiaus žmonės. Visi. Todėl jis privalo ateiti. Tereikia matyti tai, ką nori matyti ir tikėti, labai labai tikėti... stebuklu. Tuomet girgždės sniegas po kojomis, už lango skrajos baltų pūkų sūkuriai, šaltos medžių šakos leisis apklojamos elegantiškomis sniego skraistėmis. Nė nepajusime, kaip ateis ta minutė, kai nejučia sugrįšime mintimis į prabėgusias dienas ir šviesiomis spalvomis nudažysime tamsiąsias dėmeles, kurios netyčia per metus užtiško ant mūsų darbų, gyvenimo kasdienybės. Tačiau šv. Kalėdos – stebuklų metas, ir jis visa, ko nenorime, išsineša, o padovanoja tai, kas gera, gražu, miela. Gražiausios metų šventės dieną nesumeluotai apkabiname mylimuosius, sakome jiems nuoširdžiausius žodžius, kurie kitomis dienomis būna, regis, kažkur pasislėpę. Ir suprasime, kad nėra geresnio laiko būti laimingiems, kaip tiesiog dabar ir... visada.
Neatsiejamas šv. Kalėdų gyvas džiaugsmas – dosnusis žilabarzdis senelis raudonu apsiaustu, kuris, nykštukų padedamas, įsisuka į visų namus ir visiems, kas jo laukia, su malonumu dalija Laplandijos pramonės produkciją. Bet kadangi tikrų tikriausias šv. Kalėdų senelis gyvena toli, per metus rūšiuodamas dovanas labai pavargsta, jam kasmet noriai talkina broliai, pusbroliai, kurie padeda dalyti dovanas jų laukiantiesiems mainais į eilėraštukus, daineles ir kitokių talentų perliukus. Tad, šv. Kalėdų senelių galima sutikti įvairiuose miestuose, miesteliuose ir visai atokiuose šalies kampeliuose. Ir visi jie būna barzdoti, avi veltiniais, vilki vienodos spalvos apsiaustais. Tačiau ir stebuklų metas pažeria staigmenų, netikėtumų. Kalėdų senių pradėjo nebeužtekti, tad į pagalbą neretai suskumba jų padėjėjos – moterys...
Esti tokių ir Tauragėje. Šiandien Kultūros rūmų renginių režisierė Dalia Naujokienė jau nepamena, kiek kartų teko vilkėti laukiamiausio metų svečio rūbais namuose, darželiuose, mokyklose. Ir kiekvienas susitikimas su tikinčiaisiais stebuklais būna vis kitoks, su vis kitų žmogučių klegesiu, džiaugsmu, vienokiais ar kitokiais nuotykiais. Beje, mažieji yra itin budrūs ir sumeluoti jiems praktiškai neįmanoma. Regis, mažas nesusipratimas, ir tuomet jau gali natūraliai raudonuoti iš gėdos. Kartą Dalia, norėdama atrišti didžiulį dovanų maišą, nusimovė pirštinę, o pirštinėje slėpėsi ilgi raudonai nulakuoti nagai. Va čia ir gavo ,,antausį“ nuo mažylių, kai jai priekaištavo dėl neregėtai ilgų Kalėdų senio nagų. Juk taip nebūna, tarsi skandavo Moksleivių kūrybos centro pilinukai. Bet dar kiek patyrinėjus apgaviką tenka vis tik juo patikėti, nes dovanų juk norisi...
Vaikai senelio dažniausiai bijo ir nieku gyvu neina prie jo itin arti, juolab nebučiuoja, na, nebent gudresnis pasitaiko, kuris žaidžia žaidimą „yra Kalėdų senis ar jo nėra“ ir už puikią dovaną pakšteli į skruostą Laplandijos pasiuntiniui. Vyresni su ilgabarzdžiais suvaidina improvizacijų spektakliuką: ,, Tu man – aš tau“, kuris dažniausiai turi neprognozuojamą dialogą ir šmaikščią pabaigą, nors ir su dovanomis.
O kokių dovanų tik nebūna: ilgaausių, ratuotų, pūkuotų, grojančių, blizgančių ir dar daug pačių pačiausių. Dovanėlių dydis, jų įvairovė, išskirtinumas neretai virsta dovanų gavėjų apsižodžiavimų priežastimi. Tuomet kai kurių mažylių lūpų kampučiai svyra žemyn, byra ašaros. Nieko jau nepadarysi, bet tokiais atvejais Kalėdų senelis, įteikęs, regis, ilgai lauktą stebuklą, akimirksniu būna apkaltinamas įbrukęs visai ne stebuklą.
Dalia nepatyrė itin didelių nemalonumų, improvizuodama stebukladarį iš Suomijos šiaurinės dalies. Ji tiesiog susigyveno su savo vaidmeniu, ir barzdota moteris jaučiasi visai patogiai, avėdama veltinius, apsiaustą ir nešina dovanų maišu ant pečių. Tik patikina, kad išmaniausiais būdais vertėtų slėpti savo prigimtį, nes mažyliai laukia ne Kalėdų bobutės ar močiutės, o įvairiomis pasakomis, legendomis apipinto tikro Kalėdų senelio. Mažieji sekliai, kaip jiems bebūtų svarbios dovanos, greitai perpranta netiesą, nes jų širdutės dar nepatyrusios melo, akutės greitai įžvelgia dirbtinumą. Jie nori matyti tikrą, visus metus lauktą stebuklą. Tą, apie kurį jie parašė seneliui laiške. O senelis juk supranta visas kalbas, ir nesvarbu, kaip bus paprašyta dovanos, stebukladarys viską moka ir supranta, tad pro šalį jokiu būdu neprašaus.
Norisi tikėti, kad kiekvieno mūsų stebuklas tikrai išsipildys. Ir nesvarbu, koks jis bus, bet tikriausiai – gražus, laukiamas, norimas. Nes juk taip nesinorėtų, kad svajos subyrėtų į šipulius, o artimo rankos, ant kurių ne kartą per metus norėjosi išsiverkti, paglostyti, apkabins tave. Ir ne tik.
