Pašaukimas žurnalistikai svečioje šalyje verčia ieškoti iššūkių(1)

Iš redakcijos į sandėlį

Į Angliją išvykti Morta suskubo drauge su geresnio atlygio besidairiusiu savo vyru. Sprendimą palikti šalį pora priėmė gan greit: praėjus mėnesiui nuo pasklidusios žinios apie Mortos emigravimą jos šeima jau suko lizdelį svečioje šalyje.

– Apsigyvenusi pas draugus, pirmiausia puoliau ieškoti darbo. Pasimokiau, kad pačiam mėginti susirasti darbą beveik neįmanoma. Mane įdarbino per darbo agentūrą. Pirmasis darbas – į dėžes krauti kompaktinius diskus, – pasakojo Morta.

Anot jos, agentūros būna sudariusios sutartis su tam tikromis įmonėmis, į kurias siunčia klientus, ir įdarbina už pačių nustatytą valandinį atlyginimą. Blogybė ta, kad tai nėra nuolatinis darbas, kaip sako Morta, kol įsidarbinęs asmuo nepasirašo su darboviete sutarties – be jos darbo krūvis, kaip, beje, ir atlyginimas, priklauso nuo to, kiek bus darbo.

– Man mokama 6,8 svaro už valandą. Kartais įvykdome visus užsakymus, darbą baigiame anksčiau, o pasitaiko, kad porą dienų per savaitę visai nebūna darbo. Tada ir atlyginimą  gauname mažesnį. Kai kuriems ilgiau dirbusiems pasiūloma pasirašyti sutartį ir gauti fiksuotą 40 darbo valandų krūvį ir nuolatinį savaitinį atlyginimą. Keisčiausia, kad net ir neseniai į įmonę atėjusiems dirbti anglams dažniau pavyksta pasirašyti sutartis. Akivaizdu, kad pirmenybė teikiama saviems, o ne svetimšaliams, – kalbėjo Morta.

Finansiškai „atsipalaidavo“

Morta nei darbu, nei uždirbamais pinigais nesiskundžia – po mėnesio nuo atsikraustymo gyventi į Bedfordą šeima nusipirko automobilį. Nors moteris teigia pasvarstanti apie galimybes įsidarbinti kitur, tačiau apie grįžimą atgal į Lietuvą sakė nė akimirkai nesusimąsčiusi.

– Pastebėjau – anglai šypsosi. O kaip manote, kodėl kalbama, kad lietuvaičiai – paniurėliai, vis bambantys dėl darbo, kaimynų, darbdavio, valdžios? Todėl, kad jie finansiškai nesijaučia saugūs. Nors mano bendradarbės lietuvės, tarp jų ir aš, kartais paniurzgame, kad reikėtų ieškoti kito darbo, bet kad jūs pamatytumėte, kaip penktadieniais, gavusios algas, mes „pasileidžiame šluoti“ parduotuvių. Tada visos laimingos, patenkintos, pilnais krepšiais maisto, drabužių.

Išlepino anglų darbdavius

Tikras džiaugsmas, anot Mortos, kitataučiams yra Anglijos įstatymai, dosniai apdalinantys svetimšalius pašalpomis, leidžiančiomis bedarbiams dienas leisti nesukant galvos dėl mokesčių ar maisto.

– Oi kaip patinka visokiems iraniečiams, irakiečiams, indusams nedirbti ir gauti pinigų. Jie susilaukia 3–4 vaikų, jiems valstybė skiria gyvenamąjį būstą, moka pašalpas, o jie gyvena ir vargo nemato, – pasakojo Morta. – Tačiau neilgai truks toks šalies dosnumas. Teko girdėti, kad „išlaikytinių“ iš kitų šalių nualinta Anglija svarsto apie išstojimą iš Europos Sąjungos. O man neduoda ramybės mintis, kaip bus su Lietuva. Juk ir čia tuoj ims važiuoti emigrantai iš Baltarusijos ir kitur. O kuris darbdavys atsispirs pigiai darbo jėgai iš užsienio? Iš patirties galiu patvirtinti: mes, iš Lietuvos ir Lenkijos emigravusieji, labai išlepinome anglų darbdavius. Dabar mažai kur rasi, kad už viršvalandžius kas mokėtų pusantro karto daugiau. O kam  – juk lietuviai ir lenkai nugaras lenkia ir už tą patį atlyginimą, kaip ir darbo valandomis.

Morta teigė į Lietuvą grįžusi draugų aplankyti, atgaivinti niūraus angliško klimato išvargintų minčių ir šiek tiek pasigydyti. Ketverių metų sūnui Domantui genda dantukai, o kad vaiką gydytų anglų medikai, Morta teigė nenorinti.

Gydytis – Lietuvoje

– Kad jie ten danties, nugaros ar galvos skausmą gydo vienu vaistu – paracetamoliu. Kartą karščiuojantį sūnų nugabenau į sveikatos priežiūros įstaigą ir man buvo atsisakyta sūnui suteikti pagalbą, mat jis buvo neužregistruotas šioje įstaigoje. Kad galėčiau užregistruoti, reikėjo skiepų paso, kurio aš tada neturėjau. Tai registratorė sakė: „Atleiskit, bet kai išsiimsit skiepų pasą (o tai truktų keletą dienų), tada grįžkit, ir mes suteiksime jūsų sūnui pagalbą“. Tada sūnui buvo angina, temperatūra siekė 39,6, – kalbėjo Morta.

Kol Morta dirba, sūnų prižiūri auklė. Į darželį vesti per brangu. Valanda jame beveik prilygsta valandiniam Mortos darbo užmokesčiui.

Neatsisakytų darbo laikraštyje

Sandėlyje drabužių surinkėja-pakuotoja dirbanti moteris atskleidžia pasiilgstanti buvusios darbovietės, „Tauragės kurjerio“, kolektyvo ir kasdienių žurnalistinių iššūkių darbe.

– Norisi vėl jausti tą ugnelę, kai į darbą žingsniuoji ir dėl to, kad reikia, ir dėl to, kad patinka, – sakė ji.

Moteris norėtų gilinti savo gebėjimus ne vien dėliodama prekes į dėžes, bet ir dirbdama protinį ar kūrybiškumo reikalaujantį darbą. Morta atskleidė gvildenanti mintį kreiptis dėl Lietuvoje baigtų studijų įvertinimo Anglijoje ir mėginti stoti į vietinį koledžą. Jei pavyktų pasitobulinti, ji svečioje šalyje neatsisakytų ir žurnalistės darbo.

– Na, kad ir kokia redakcijos „kavavire“ dirbti, jei priimtų, ir tai būtų smagu, – juokavo ji.

O nužiūrėjusi ji Bedfordo miesto savaitraštį „On sundays“ (vert.: sekmadieniais). Domisi vietinėmis naujienomis, todėl gali palyginti Anglijos ir Lietuvos spaudą.

– Mes, lietuviai žurnalistai, tarsi įsprausti į kampą: apie daug ką negalime rašyti, o ypač opios temos apie nepilnamečius. Kadangi „Tauragės kurjeryje“ gvildenau kriminalines temas, anglų laikraštyje iškart pastebėjau prie aprašyto kriminalinio įvykio nepilnamečio nuotrauką, Lietuvoje tai būtų nusižengimas. Tas paauglys buvo padaręs kažkokį nusikaltimą, ir laikraštyje buvo nurodytas jo vardas, pavardė, nuotraukoje sėdi jis su tėvu, šypsosi, – nuostabos neslėpė Morta.

Per pusantrų metų trečią kartą gimtinę lankiusi Morta tvirtino, jog šios, trečiosios atostogos, pranašauja permainas.

O pažadus sau vykdyti ji žada vos grįžusi į Angliją:

– Nunešiu savo gyvenimo aprašymą į vietinį laikraštį. Kaip klostysis likimas, parodys laikas.