„Pas mus“ – reiškia Olandijoje(0)
Tauragiškė Valentina su sūneliu ir vyru olandu svajoja grįžti į Lietuvą. Autorės nuotrauka
Žavingąją straipsnio heroję, buvusią tauragiškę, Valentiną Grebionkiną - van de Kerkhof į Olandiją prieš 16 metų atvedė meilė. Per tą laiką įvairūs gyvenimo išbandymai jos neaplenkė ir ten, tačiau šiandien Valentina – laiminga, besišypsanti moteris, kartu su vyru Pieter‘iu auginanti judviejų septynmetį sūnelį.
Šeima gyvena nuosavame name Lelystad‘e, kur kiemuose nepamatysi jokių daržų – vien tvarkingai nušienauta veja, baseinas, gėlės ir būtinas „atributas“ – kepsninė.
– Žinoma, kam patiems auginti daržoves, jei parduotuvėje jos gerokai pigesnės nei Lietuvoje? – retoriškai argumentuoja moteris.
Nors ši turtinga šalis jai garantuoja ganėtiną gerovę, tačiau Valentina nesižavi tenykščiais žmonių santykiais. Draugystė tarp kaimynų – tikra retenybė, išskyrus nebent įvairius atvykėlius iš kitų šalių. Ji pasakoja, kad Olandijoje šilti kaimynų tarpusavio pokalbiai – beveik utopija.
– Ateiti pas olandus į svečius iš anksto nesuderinus būtų didžiulis netaktas, ypač tarp 17 ir 19.30, kada jie vakarieniauja. Tokiu atveju nenustebkite, jei atidarę duris jūsų paprašys užeiti kitą kartą arba, geriausiu atveju, lieps palaukti prie durų, kol baigs valgyti. Nusiteikite, kad prie stalo Jūsų nepakvies – beria kultūrinius skirtumus pašnekovė.
Valentina pasiilgsta ir lietuviško svetingumo: Olandijoje nėra įprasta stalą nukrauti vaišėmis. Paprastai svečiams atnešamas kuklus padėkliukas, o paragavus užkandžių jis iškart išnešamas atgal į virtuvę.
– Gimtadieniai ten liūdni ir nuobodūs, visos kalbos sukasi tik apie pinigus: dažniausiai visi pasakoja, ką naujo nusipirko ar ketina įsigyti, kokia mašina važinėja ir t.t. Regis, kiekvieno savivertei svarbiausias dalykas – ne tik „sublizgėti“ per materialius dalykus, bet ir pasivaržyti tarpusavyje, – pasakoja moteris.
Valentina sėkmingai dirba mokytoja, tačiau nebijo ir permainų: nuo gegužės neakivaizdžiai studijuoja buhalteriją ir ketina keisti darbą. Jos vyras turi statybų firmą, tačiau taip pat ketina imtis naujo verslo.
Nors Lietuvoje žmonės guodžiasi, kad laiko sąvoka labai pasikeitė, kad jie nuolat neturi laiko, tačiau šio straipsnio herojei tai negresia.
– Mes privalome rasti laiko sau, tai yra tiesiog gyvybiškai būtina. Man labai svarbu pabūti vienai, nes esu kaip tas katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Namuose turiu sporto salytę – sportą derinu su šokiu. Labai mėgstu skaityti, skaitau tik olandų kalba.
Taip pat labai mėgstu gaminti – stengiuosi išbandyti viso pasaulio virtuvę. Tai reikštų, kad šiuo požiūriu esu gana nešiuolaikiška moteris: Olandijoje didžioji dauguma namų ruošos darbų tenka vyrams. Vietines moteris drąsiai galiu pavadinti emancipuotomis tinginėmis. Jos sumaniai naudojasi savo teisėmis ir išnaudoja vyrus, kiekviena įmanoma proga gąsdindamos, kad iš jų atims vaikus. Pačios savo vaikams yra gana šaltos. Nežinau, gal jos taip įsivaizduoja vaiko savarankiškumą, bet man šiurpu žiūrėti į balose besitaškančius iki ausų šlapius ir sušalusius mažylius, kuriems niekas neskuba nušluostyti varvančią nosytę. Vaikui atsirišo šalikas ar batų varstukai – eis, kol prisimynęs pargrius...
Kita vertus, nuo 4 metų amžiaus vaikai jau pradeda mokytis mokykloje, o nuo 5 metų tai yra privaloma. Vaikus iki 10 metų tėvai privalo vežioti į mokyklą ir pasiimti iš jos. Įprastai tėvai vaikus pasiima ir pietų. Iki 12 metų vaiką draudžiama palikti namuose vieną.
Mums neįprastas dalykas – Olandijoje iki 12 metų vaikai visas mokymuisi reikalingas priemones nemokamai gauna mokyklose. Iki to amžiaus jie nėra apsunkinami ir namų darbais. Vėliau mokestis už mokslą priklauso nuo šeimos statuso, tėvų pajamų, jų sveikatos būklės. Lankyti mokyklą privalu iki 16 metų.
Tiesa, vaiką leisti į darželį netgi tokios gerovės valstybės piliečiams yra brangu – už šią paslaugą gali tekti pakloti apie 1100 eurų per mėnesį. Labiau apsimoka samdyti auklę.
Atvykusią į Olandiją pirmą kartą Valentiną labiausiai stebino įvairiaspalvė minia: įvairios rasės, odos spalva, daugelio moterų dėvimi veido uždangalai.
– Svarsčiau – nejau baltieji čia mažuma? – dalinasi tuokart netikėtu įspūdžiu Valentina. – Žinoma, tenykštė architektūra taip pat traukė akį.
Dabar šioje šalyje labiausiai stebina išlaidos kasdieninei žmonių gerovei, kelių kokybė ir nesibaigiantis tos kokybės gerinimas.
Amsterdamas – įvairiapusiškos laisvės miestas. Šalia jo pavadinimo iškart kyla asociacija su seksualine laisve, žole ir kitais narkotikais. Kiekviena šeima turi teisę „savo vartojimui“ auginti 5 vazonėlius marihuanos (vaizduotėje natūraliai iškyla pasvarstymas apie jų dydį). Nors vyriausybė ėmėsi mažinti Raudonųjų žibintų kvartalo darbuotojų skaičių ir žolės barus, tačiau tai kartu yra ir Amsterdamo kultūros dalis.
Nyderlandai yra viena iš mažiausiai tikinčių Europos Sąjungos valstybių. Valentinos šeima savo pavyzdžiu tai iš dalies patvirtina. Nors ir jos, ir vyro šeimos priklauso katalikams (tiesa, nepraktikuojantiems), tačiau Pieter‘is iki pernai tebebuvo nekrikštytas. Po Olandiją sukrėtusio katalikų kunigų skandalo jis nutarė pasikrikštyti evangelikų liuteronų bažnyčioje. Pati Valentina tiki, kad „yra kažkas“, tačiau į bažnyčią taip pat nevaikšto.
Moteris Lietuvą aplanko 3–4 kartus per metus. Traukia ne tik mama ir brolio šeima – Lietuva labai patinka ir vyrui Pieter‘iui. Atsakymas į tradicinį klausimą – ar jie su šeima neketina visam laikui grįžti į Lietuvą – kiek netikėtas. Pieter‘is entuziastingai pritaria žmonai – kai tik baigsis krizė – kodėl gi ne?! Jį ypač žavi graži mūsų šalies gamta ir erdvė – daug vietos ir mažai žmonių.
– Lietuviai labai laisvi ir draugiški žmonės, – negaili komplimentų mūsų tautiečiams olandas.
