Mokytoja tarsi aušra, arba mokytoja Aušra (3)
Aušra Dragūnienė į darbą eina lyg į šventę. Aušros Dragūnienės asmeninio archyvo nuotrauka
Kokia rugsėjo pirmoji nepasidalinus šventės džiaugsmu su vienu pagrindinių šventės kaltininkų – mokytoju? Pokalbiui kviečiu vieną aktyviausių „Aušros“ pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojų, 4 b klasės auklėtoją Aušrą Dragūnienę. Visada pirma mokykloje, susitikti interviu kukli pedagogė visai neskubėjo: gynėsi rugsėjo išvakarėse susiplanavusi aibę darbų: „Ryte būsiu pas odontologą, popiet – mokykloje, vakare kepsiu pyragus, nes rytoj užsuks mano kolegės (rugsėjo 1-oji – kartu ir Aušros gimimo diena)“.
Vis dėlto pavyko įkalbėti, ir popiet įžengiu į kepiniais kvepiančius Aušros namus.
– Jau išsikepiau pyragus ir keksiukus mokiniams. Į kai kurių vidų įdėjau po riešutuką, kas tokį gaus, vadinasi, tam visus mokslo metus gerai seksis mokytis, į kitus – po obuolio skiltelę, vadinasi, bus sveikas, dar į kitus – po raziną, – bėrė audamasi batus guvi mokytoja ir nuskubėjo į virtuvę kaisti arbatos.
– Visų pirma, sveikinu su gimtadieniu. Mokytoja – gimusi rugsėjo 1-ąją... Sakoma, atsitiktinumų nėra?
– Mama pasakojo, kad tą ūkanotą rytą važiuodama į gimdymo namus, ji stebėjo vaikus, su gėlėmis skubančius į mokyklą. Juokinga, tačiau sutapimas ir tas, kad ir mokyklos pavadinimas – kaip ir mano vardas. Mokytojų seminarų metu, kai tenka prisistatyti kitiems, save apibūdinu: vardu Aušra, dirbanti „Aušros“ mokykloje, gimusi rugsėjo pirmąją.
– Mokytojaujate 20 metų, esate apsigynusi ekspertės kvalifikacinę kategoriją, ar galėtumėte save pavadinti „į savo ratus įsėdusia“?
– Tikrai taip. Esu laiminga: myliu darbą, mano tėvai gyvi, sveiki, vyras nuostabus, sūnus puikus, gyvenu tokiuose namuose, kokių norėjau. Kartais draugės juokauja: neprisikalbėk. Į darbą tikrai einu kaip į šventę – mane supa draugiški kolegos. Ypač šauni mūsų „pradinukių“ grupelė. Su kolegėmis vasarą surengėme dalykinį susitikimą. Pirma aptarėme pakeitimus pasiekimų knygelėse, paskui šašlykų išsikepėme.
– Mokyklos šurmulys nevargina?
– Prie mokyklos šurmulio pripranta visi mokytojai (bent aš taip manau). Jei mokytoją mokyklinis triukšmas erzina, šis darbas ne jam. Juk aplink vaikai. Dažnai tėveliai, pastovėję koridoriuje pertraukos metu, klausia: „Ir kaip jūs ištveriate šį triukšmą?“.
– Sugebate suvaldyti klasę kartu išlaikydama draugiškus santykius su mokiniais. Koks sėkmės receptas?
– Elgtis su auklėtiniu kaip su savu vaiku: mylėti, paguosti, pabarti, priglausti. Taip jiems ir paaiškinu: jei aš tave baru, tai ne todėl, kad noriu tau blogo – todėl, kad noriu, jog tu įsimintum, kad taip daryti nedera ir tai tau kenks gyvenime ar panašiai.
– Tai ketvirtieji ir paskutiniai jūsų auklėtinių metai su jumis. Kaip sekėsi ugdyti šiuos jaunus žmones?
– Nesiekiu vaikus „prikimšti“ kuo daugiau žinių, man svarbu išmokyti juos norėti būti gerais žmonėmis. Tokiems gyvenime geriau klostysis rasti darbą ar susirasti draugų. Žinoma, ir tinkamai paruošti aukštesnėms klasėms. Sekėsi puikiai. Ši laida ypatinga. Su tėvais esame darni komanda, o kai jaučiamas tėvų supratimas ir pagalba, – tikras malonumas. Labai gaila, kad metai paskutiniai. Tačiau su malonumu priimsiu ir naujuosius savo vaikus. Nors viskas vėl iš pradžių, tačiau drauge ir su naujais džiaugsmeliais.
– Pastaruoju metu diskutuojama apie ankstesnį mokytojų išleidimą į pensiją. Ką manote apie tai, jeigu jus į pensiją išleistų, pavyzdžiui, po 30-ies darbo metų?
– Ooo, turbūt man patiktų... Skaityčiau knygas. Ir namuose sukiočiausi. Juk tiek darbų... Nors, kita vertus, visą laiką juk dulkių nevalysi. Gal dar megzčiau... Nors ne, gi sėdint kilogramai imtų augti... Na, net nebežinau... Turbūt labai pasiilgčiau vaikų.
Kalbino Margarita Pūdžiuvienė
