Lininius rankšluosčius šiandien keičia piniginės kupiūros(0)

Reikalingas pasiruošimas

Vestuvių šventė neatsiejama nuo priesaikos Dievui bažnyčioje. Tačiau daugelis jaunavedžių kritiškai žiūri į Bažnyčios keliamus reikalavimus vestuvių pasiruošimui – kursų lankymui. Kapelionas Remigijus Monstvilas sako, kad pasiruošimas santuokai reikalingas ne Bažnyčiai, o sėkmingam jaunavedžių gyvenimui.

– Yra Lietuvos vyskupų konferencijos nustatytas laikotarpis, prieš kurį būsimieji jaunavedžiai turi kreiptis į Bažnyčią, norėdami priimti Santuokos sakramentą – mažiausiai trys mėnesiai. Viskas yra planuojama, o ypač tie dalykai, kurie yra susiję su žmonių gyvenimu. Užsiėmimų prasmė – savęs pažinimas, jų metu bandoma išsiaiškinti, kiek jaunavedžiai vienas kitą pažįsta. Santuoka – rimtas sakramentas, kuriam neabejotinai reikalingas pasiruošimas. Juk tuokiamasi visam gyvenimui, – sako kapelionas.

Pasak jo, būna, kad besiruošdami šiam sakramentui žmonės ima ir apsigalvoja.

– Manau, tai normalu ir natūralu. Tai rodo, kad jie rimtai žiūri į šią sąjungą. Kam tuoktis, jei nemyli? Vis turi teisę rinktis, – svarsto R.Monstvilas.

Paklaustas apie kintantį požiūrį į šią šventę, kapelionas sako, kad viskas priklauso nuo kiekvienos poros.

– Komercijos šiomis dienomis pilna visur. Tačiau kalbant apie santuoką, viskas priklauso nuo poros, ko jie nori iš šventės – ar pompastikos, ar dvasinio pasitenkinimo. Svarbiausia, kad žmonės brangintų ir gerbtų vienas kitą, nes dažnai šių vertybių poros santykiuose labai trūksta. Jaunavedžiai turi suvokti, kad jie vienas kitam – dovana, – sako R. Monstvilas.

Daugelis Bažnyčios tarnų būna nepatenkinti, kai jaunąją prie altoriaus atveda jos tėvas. Mat manoma, jog dukters atvedimas – tai simbolis, atkeliavęs iš senovės, kai tėvas atiduodavo dukterį į vergovę. Paklaustas apie šią tradiciją, kapelionas sako, kad jo nuomonė šiuo klausimu individuali.

– Tai labai individualu, tačiau man asmeniškai – gražu, – sakė R. Monstvilas.

Prieš vestuves – į piršlybas

Tauragės krašto muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja Viliutė Ružinskaite teigia, kad didžioji dalis šiais laikais vestuvių metu atliekamų apeigų visgi nėra beprasmės. Su etnografijos specialiste kalbamės apie XVIII a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės laikotarpį.

– Papročius iš kartos į kartą žmonės perimdavo vieni iš kitų. Dauguma lietuvių gyveno kaimuose, ten kūrėsi bendruomenės, kuriose kaimiečiai vieni kitus labai gerai pažinojo. Tad ir šeimyniniam gyvenimui vyrai nuotakas rinkdavosi iš to pačies arba netolimo kaimo. Buvo sakoma, kad toli plaukia tik skiedra. Jaunimas dažniausiai susipažindavo per talkas arba religinių švenčių metu, pavyzdžiui, per atlaidus, – pasakoja etnografė.

Pasak jos, vaikinui išsirinkus būsimąją žmoną piršlyboms būdavo kviečiamas piršlys.

– Dažniausiai piršlio vaidmenį atlikdavo svetimas žmogus. Įprastai tai būdavo pagyvenę vyrai, turintys daug patirties ir supiršę jau ne vieną porą. Piršlys turėjo būti iškalbingas, protingas. Prieš piršliui atvažiuojant merginos namuose ši naujiena jau būdavo žinoma. Piršlybų procesą lydėjo labai gražūs papročiai. Atvykęs piršlys bandydavo „užkalbėti“ jaunosios tėvus, kad pastarieji atiduotų dukterį jaunikiui. Jei mergina svečiams atvykus kepdavo kiaušinienę – tai būdavo ženklas, kad tiek ji, tiek ir jos šeima yra nieko prieš jaunikį ir vedybas, – apie piršlybų ypatumus pasakojo V.Ružinskaitė.

Prieš piršlybas jaunikiai apžiūrėdavo būsimos žmonos ūkį, nes ekonominiai sumetimai tais laikais buvo ypač svarbūs.

– Didelį dėmesį kreipdavo į merginos darbštumą, žiūrėdavo, kiek ji turi kraičio, kiek dalies turto atiduos tėvai ir pan. Tiek jaunojo, tiek jaunosios tėvai labai kišdavosi į jaunuolių gyvenimą prieš jiems susituokiant. Pasitaikydavo, kad jaunieji būdavo sutuokiami ir per prievartą, – sako etnografė.

Svočia – tik į šventę

Svočios piršlybų metu nebūdavo, nes piršlybos buvo laikomos ne moterų reikalu. Ją  kviesdavo tik į šventę.

– Dažniausiai svočią į vestuves kviesdavo tėvai. Svočia turėjo būti puiki šeimininkė ir šiek tiek pasiturinti, kad į šventę galėtų atsinešti pyrago, kad turėtų statusą bendruomenėje. Nei piršliui, nei svočiai už jų darbą nebūdavo mokama. Mat kaimo bendruomenėse vyravo stereotipas – talka už talką. Tačiau jaunieji piršliui ir svočiai atsilygindavo dovanomis, – tikina V.Ružinskaitė.

Šventei – dvi dienos

– Meilę prisiekus prieš Dievą šventė persikeldavo į jaunosios namus. Žiedų sumainymas nebuvo būtinas, jais apsikeisdavo tik labiau pasiturintys. Jaunikiui su piršliu atvykus į šventę kiemo vartai būdavo uždaryti, tad jaunikiui iš naujo tekdavo išsipirkti savo nuotaką.

Jau kitą dieną jaunikis atvažiuodavo išsivežti žmonos ir jos kraičio. Jaunąją su duona, druska ir degtine pasitikdavo anyta ir šešuras, kurie ir įvesdavo marčią į naujuosius namus. Kartu jie apeidavo ūkį, prie kiekvieno sodybos pastato marti turėdavo pamesti ar rankšluostį, ar juostą – vis kitą dovaną namams. Po keltuvių į vyro namus merginai buvo nukerpamos kasos ir prisegamas nuometas. Buvo manoma, kad kasos ištekėjusioms moterims nebereikalingos, – pasakoja etnografė.

Indų daužymas – tai virsmo negrįžtamumas, kas sudaužyta, to nebesulipdysi. Taip manydavo senovės lietuviai, tikėdami, kad šis paprotys simbolizuoja senojo gyvenimo pabaigą ir naujojo pradžią.

Jauniesiems - išbandymas

Šiomis dienomis įprasta, kad jaunavedžiams svečiai dovanoja piniginius čekius ar grynuosius, kad jaunieji savo nuožiūra galėtų išsirinkti jiems reikalingus daiktus.

– Anksčiau dažniausiai buvo dovanojami audiniai, rankšluosčiai, juostos, rečiau – pinigai, mat jų galėdavo dovanoti tik turtingesnieji, – sakė V.Ružinskaitė.

Lėlės prausimas ir vystymas, rąsto pjovimas – šių dienų vestuvių atributai, anot jos, irgi turi prasmę.

– Tai savotiškas išbandymas. Anksčiau bendruomenėje dar prieš piršlybas jaunikis ir jo šeima apsižiūrėdavo, ar jo būsimoji žmona yra tvarkinga ir darbšti, taip pat buvo daroma ir iš jaunosios pusės. Tad šiomis dienomis moterys, vystydamos lėlę, ar jaunieji, pjaudami rąstą ar kapodami malkas, šventės metu vienas kitam parodo savo sugebėjimus, – sako specialistė.