Ir tada atėjo meilė...(11)
Andriaus ir Ritos Lizunenko vestuvių akimirka. Asmeninio archyvo nuotrauka
Meilė griauna įsitikinimus, ji stato iš oro svajonių pilis, suteikia prasmę gyvenimo likučiui, kurį dažnas siekiame nugyventi su kažkuo, kiekvieną dieną paverčiančiu ypatinga. Tokia meilė aplankė Andrių ir Ritą Lizunenko. Sutuoktiniai susipažino Tauragės neįgaliųjų reabilitacijos centre. Jis vedė fotografijos užsiėmimus negalią turintiems žmonėms, ji buvo jo mokinė. Jam reikėjo su kažkuo išsikalbėti, jai – kažko, kas ją išvežtų laukan neįgaliojo vežimėliu. Užsiėmimų metu žvilgsniai vis dažniau susitikdavo, ir nesinorėjo, kad baigtųsi pasivaikščiojimai. Nejučiomis atėjo meilė...
Gatvėje būdavo nejauku
Kai pora susipažino, Andrius kaip fotografas centro lankytojams vedė fotografijos užsiėmimus.
– Tuo metu įgyvendinome projektą: reikėjo parengti centro veiklą pristatančią fotografijų parodą. Aptarinėdavome mano nuotraukas, lankstėme joms rėmelius iš popieriaus, kūrėme plakatus. Ji buvo dėmesinga mokinė, viską atlikdavo uoliai, labai domėjosi fotografijos menu. Tuo metu, prieš devynerius metus, vyko aktyvi neįgaliųjų integracija į visuomenę, pamaniau ir aš galintis prisidėti. Pasisiūliau Ritą išsivežti pasivaikščioti. Galvojau, ji pakvėpuos grynu oru, aš prasivaikščiosiu – abiems bus gerai. Iš pradžių gatvėje man būdavo labai nejauku, visi mus pastebėdavo, lydėdavo žvilgsniais. Paskui vis dažniau, dangstydamasis socialinio darbuotojo statusu, norėdavau su ja pabūti, – prisimena Andrius.
Šeimoje buvusi už tarnaitę
Jaunai moteriai Andriaus rodomas dėmesys buvo neįprastas ir labai mielas. Neįgali moteris neturėjo artimo žmogaus, kuris galėtų jai padėti savimi rūpintis, nes likimas jai ir meilės buvo pašykštėjęs. Kai Rita buvo vos dvejų, mirė mama, o mergaitė nuo gripo komplikacijų prarado gebėjimą vaikščioti. Nors turėjo tėvą ir penkias seseris, tačiau šeimoje, sako, tarpusavio meilės ir supratimo trūko.
– Man tiesiog nebėjo vaikščioti. Būdavo, daržą pasiekdavau su ramentais, o lysvę ravėdavau klūpomis, šliauždama, – prisimena vaikystės sunkumus Rita.
Rita atvirauja niekam iš šeimos narių nebuvusi įdomi, o jos draugija viešumoje – nepageidaujama.
Priešingai nei su Andriumi. Pora vaikščiodavo Jūros krantine, kartais nusipirkdavo ledų.
– Jis man pasakodavo, aš klausiausi. Niekada neturėjau žmogaus, kuris savo noru mane išsivežtų į lauką pabūti drauge. Man buvo gera, – sako Rita.
Sužavėjo moteriškumas
Metai bėgo, porą siejo draugiški santykiai, tačiau Andrius ėmė vis dažniau pagauti save besižavintį Rita. Kaip jis sako, ši moteris tarsi spinduliavo moteriškumu, o jos negalia tapo vis mažiau pastebima. Pajuokaujame su Andriumi prisimindami, jog Rita – antroji „spinduliuojanti“ jo gyvenimo moteris, mat praėję apie dvidešimt metų nuo skyrybų su pirmąja žmona.
– Po skyrybų buvau susiformavęs neigiamą požiūrį į moteris. Ieškodamas savęs, skaičiau Bibliją. Ten buvo „piešiamas“ jautrios, stiprios, atsidavusios, darbščios moters paveikslas. Kažkas panašaus į fantaziją. Stebėdamas, kaip Neįgaliųjų reabilitacijos centro užsiėmimuose Rita darbuojasi – mezga, neria, dekupažuoja, mačiau, kokia jis susikaupusi, jos rankos dirba taip švelniai. Po trejeto metų draugystės apsilankiau jos namuose. Pasirodo, ji ne ką prasčiau kepa pyragus, duoną, piešia ir puikiai tvarkosi namuose. Nebegalėjau jos paleisti, norėjau su ja likti visam gyvenimui, – kalba Andrius.
Ramybę atranda būdami drauge
Šiuo metu Rita ir Andrius įgyvendina savo svajonę. Abu fotografijos meno mėgėjai Vytauto gatvėje prieš pusmetį atidarė mobiliąją fotostudiją „Visos foto paslaugos“. Į verslą pora kabinasi pamažu, tačiau petis petin – tai dalindamiesi darbais, tai apimti dvejonių, ar jie teisingame kelyje, drąsindami vienas kitą. Kartais neduoda ramybės ir mintis, ar vis dėlto Rita niekada nebevaikščios. Juolab kad kojas ji valdo, įsikibusi gali žengti keletą žingsnių. Vaistai, kuriuos rekomenduoja daktarai, kainuoja daug, ir kaskart po jų vartojimo sveikatai negerėjant lieka tik nusivylimo kartėlis.
Tačiau pora teigia, kad neįgalumas jiems netrukdo. Jie turi kitą siekį. Tai – ramybė. Kas rytą jie keliasi drauge, jis nuneša ją laiptais žemyn, kimba į neįgaliojo vežimėlio rankeną, ir abu neskubėdami rieda į savo mėgstamą darbą.
– Rita – mano ramybė. Aš ją atradau. Ji sugriovė visus mano įsitikinimus, gyvenimas tapo prasmingas. „Kas gali surasti gerą moterį? Ji yra daug vertingesnė už perlus. <...> Ji apsirengusi stiprybe ir grožiu, linksmai žiūri į ateitį“, – cituoja Andrius Biblijos Patarlių knygą, kurioje žydų tautos piešiamas moters paveikslas, jo žodžiais, jam dar prieš dešimtmetį kėlė nuostabą.
