Fotografas: „Vestuvėse – lyg kare“(0)
Šiandien fotografuoja kas netingi, tačiau gražiausias šeimų šventes įamžinti žmonės renkasi profesionalius fotografus. Renaldo Malycho nuotrauka
Vestuvės šiais laikais sunkiai įsivaizduojamos be šventės fotografo. Fotografas tapo bene toks pat svarbus, kaip ir baltoji nuotakos suknelė. Tačiau ar dažnai susimąstome, koks sunkus fotografo darbas, kiek reikia pastangų, kad jaunieji būtų patenkinti įamžintomis šventės akimirkomis. Ar šventės metu fotografas tikrai atlieka tik savo profesijos pareigas? Apie tai kalbamės su tauragiškiais fotografais Romualdu Vaitkumi ir Sigitu Kancevyčiumi.
Keičiasi požiūris
Bene prieš dvidešimtmetį vienu metu pradėję fotografuoti vestuvių šventes dabar abu kalbintieji fotografai tai daro individualiai. Nors su menininkais kalbėjausi atskirai, tačiau pagrindinį skirtumą tarp vestuvių fotografijos prieš dvidešimt metų ir šiandien abu kalbintieji įvardijo vienodai.
– Šiandien fotografuojant vestuvių šventę padaroma daugybė kadrų. Kai tik pradėjau, užtekdavo dviejų fotojuostelių, kuriose būdavo po 36 kadrus. Kiekvieną kartą pakviestas fotografuoti vestuvių džiaugiuosi, kad žmonės renkasi kokybę. Jaučiuosi tarsi praėjęs didžiulę atranką ir laimėjęs konkursą, nes pasirinko būtent mane. Tai ir parodo, kad keičiasi ir žmonių poreikiai. Mat anksčiau vyravo tik paprasto reportažo žanras – užfiksuoti šventę, dabar jaunieji nori ne tik reportažo, bet ir fotosesijos, kitaip tariant meniškų fotografijų, – pasakojo S.Kancevyčius.
Panašios nuomonės išliko ir R. Vaitkus.
– Neabejotinai, per tiek laiko pasikeitė žmonių poreikiai. Žmonėms reikalinga kokybė. Anksčiau nuotraukos grožis buvo lyg „tarp kitko“. Smagu, kad jaunieji įvertina išties svarbias akimirkas, suvokia šventės svarbą ir nori, kad ji nuotraukose atsispindėtų kaip gražus momentas, – sakė R.Vaitkus.
Kažkada pradėję su dviem foto juostelėmis dabar fotografai per vestuves įamžinta iki 1000 skirtingų kadrų.
Ko tik nebūna...
Per daugybę metų abu fotografai patyrė įvairiausių nuotykių. Juk kas vasarą jiems tenka užfiksuoti po keliolika švenčių. Mums, smalsiems lietuviams, tie nuotykiai, žinoma, ir įdomiausi. Tad fotografų ir klausiu, kokie gi vestuvių momentai įsirėžė jiems atmintyje kaip beprotiškiausi, linksmiausi ar keisčiausi.
– Turbūt keisčiausias prašymas buvo užfiksuoti jaunųjų pirmąją meilės naktį. Ne ką prasčiau buvo, kai per kitas vestuves, sekmadienio rytą atvežęs į šventės vietą nuotraukas vos spėjau jas parodyti svečiams, kad as galėtų užsisakyti. Mat netrukus įvyko peštynės, kurių iniciatorės buvo uošvienės. Uošvienėms pradėjus muštis po dešimties minučių visi išsiskirstė ir šventė buvo baigta, – šypsodamasis prisiminė S.Kancevyčius.
R.Vaitkaus tikinimu, kiekvienos vestuvės savotiškai yra skirtingos ir tuo žavios.
– Buvo visko. Kartą teko įamžinti vestuves, kuriose nuotaka vilkėjo juodą suknelę, nebuvo jokių svečių, pirmieji gatvėje sutikti praeiviai tapo poros liudininkais. Galiausiai ir vakare prie stalo sėdėjome penkiese. Tai buvo kažkas išskirtinio. Taip pat sykį, palydai žingsniuojant į metrikacijos rūmus, svočiai nulūžo batelio kulniukas. Kilo sąmyšis, tačiau piršlys nepasimetė ir nulaužė antrąjį. Muštynės, žinoma, dažnas šventės akcentas, vienos šventės metu teko matyti, kaip antrąją vestuvių dieną jaunųjų tėvelį išsivedė policija. Pasitaiko ir automobilių avarijų, tuomet į šventės vietą grįžtame labai vėlai. Dažnai jaunikiai su savo nuotakomis suklumpa ant tilto. Įvykus tokioms nemalonioms staigmenoms fotografas tampa ir psichologu. Tenka raminti jaunuosius, guosti ir aiškinti, kad tai tik mažos nereikšmingos smulkmenos. Kartais netgi pavyksta į viską pasižiūrėti ir pro juoko prizmę, – tikina R.Vaitkus.
Fotografas lyg kare
R.Vaitkus sako, kad kas kartą fotografuodamas vestuvių šventę jis eina lyg į karą.
– Įamžindamas vestuvių šventę visuomet jaučiuosi kaip kare, negaliu praleisti nei vieno svarbaus momento. Visada šalia ir mano ginklai, nes šventes fotografuoju dviem fotoaparatais. Jaunuosius stebiu lyg per padidinamąjį stiklą. Akylus šventės stebėjimas nuotraukose padeda atskleisti jaunųjų jausmus. Dar iki atvykstant į bažnyčią tampa aišku, kokie ryšiai – stiprūs ar nelabai – jungia jaunuosius, – sako fotografas.
Ne paslaptis, kad profesionalaus fotografo paslaugos kainuoja nemažus pinigus, tačiau kalbintieji pripažįsta, kad jaunieji šiais laikais yra linkę investuoti į savo šventę.
– Uždarbis tikrai nemažas. Tačiau priklauso iš kurios pusės pažiūrėsi į tą uždarbį. Fotografo darbas reikalauja daug investicijų. Pavyzdžiui, ta „tašelė“, kurią aš nešuosi ant peties kiekvienos šventės metu kainuoja nemažus pinigus. Norint kokybiškų nuotraukų yra dirbama su profesionalia technika. Ją nuolat reikia atnaujinti, nes ne visada pavyksta apsaugoti nuo lietaus ar dulkių, – sako S.Kancevyčius.
