Auridijus Butkus: „Mano religija – mano rankos“(17)

Kelias į profesionalumą

Prieš keletą mėnesių išleistame kataloge „Lietuvos tatuiruočių menas“, pristatančiame profesionalius lietuvių tatuiruočių meistrus ir įspūdingus jų kūrinius, puikuojasi ir A.Butkaus pavardė. Tačiau kelio iki profesionalumo būta ilgo ir vingiuoto.

Piešti Auridijus mėgo visada. Kartą, kai jis buvo gal septyniolikos, vienas žmogus paprašė nupiešti jam būsimą tatuiruotę, atvežė netgi žurnalų iš užsienio, kad būtų aiškiau, ko jis nori. Tai, sako A.Butkus, ir buvo pradžia – visa tai taip įtraukė, kad jis ėmė piešti tatuiruotes ne tik popieriuje, bet ir ant kūno. Pirmuosius eksperimentus atkentėjo draugai, ir žinoma, jis pats.

– Dabar juokas ima, kai prisimeni, kokiais įrankiais, kokiomis medžiagomis dirbta...

Į kai kurias tada darytas tatuiruotes dabar Auridijui gėda žiūrėti. Tačiau būtent toks yra kelias į tikrąjį profesionalumą – per bandymus, klaidas, nesėkmes. Viską turi atrasti, patirti, išbandyti, išmokti pats. Juo labiau, kad iki šiol tai būta labiau pomėgio, nes visada teko dirbti ir kitą, papildomą darbą, kad galėtų pragyventi. Tiesa, kartais ir jis būdavo susijęs su tatuiravimu. Auridijui yra tekę tatuiruoti netgi... kiaulių odas.

Užtat dabar Auridijus sako kiekvieną tatuiruotę darąs dėl savęs – su malonumu ir įdėdamas visą širdį.

Paklaustas apie mokinius – tikram profesionalui lyg ir „priklauso“ jų turėti, Auridijus sako nelabai suprantąs, kaip tas mokymas turėtų atrodyti:

– Svarbiausia – mokėti piešti, o paskui jau turi pats viską atrasti. Išmoksti tik dirbdamas.

Beje, Auridijaus stichija – ir aerografija. Jis piešia ant sienų, automobilių, motociklų.

Vieni alpsta, kiti... užmiega

Ar meistro kūną irgi puošia tatuiruotės? Paklaustas apie tai, Audirijus juokiasi – geriau klausti, kiek kūno ploto jos dengia.

– Ir tai tikrai ne pabaiga... – šypsosi jis.

Dauguma tatuiruočių neturinčių žmonių įsitikinę, kad tai labai skausminga procedūra.

Auridijus patvirtina:

– Tai tiesa. Tačiau skausmas – irgi pramogos dalis, jei nieko nejusi, tai ir tatuiruotės nevertinsi. Kita vertus, žmonės į skausmą reaguoja įvairiai. Yra buvę, kad tatuiruojamas žmogus nualpo, yra buvę, kad ir užmigo... Vis dėlto absoliuti dauguma išbandžiusiųjų sako, kad viską įsivaizdavo kur kas baisiau.

Tatuiravimas nėra greitas procesas, dideliam piešiniui prireikia kelių seansų. Jei žmogus labai jautrus skausmui, kartais net ir nedidelis piešinukas nedaromas visas iš karto.

Laužo stereotipus

Auridijus pripažįsta, kad kai kurie su tatuiruotėmis susiję stereotipai iki šiol gajūs – pradedant deklaruojama grėsme užsikrėsti hepatito C virusu ir baigiant sąsaja su kalinių „nakolkių“ tradicija.

Grėsmė užsikrėsti iš tiesų egzistuoja, tačiau ji labiau aktuali tiems, kas ieško... pigumo. Profesionalas pigiai dirbti negali – ir profesionalūs įrankiai, ir kokybiški dažai, dezinfekcinės medžiagos ir visa kita kainuoja labai brangiai. Kaip ir tikro meistro darbas.

Ką tatuiruotė sako apie žmogų? Auridijus tvirtina, kad ne tiek jau daug. Na, gal kai kurias socialines grupes ir galima atskirti – sportininkus, kovų menų mėgėjus, baikerius. Tačiau dažniausiai pažvelgęs į apsirengusį žmogų nepasakysi, kiek ir kokių tatuiruočių jis turi. Gali būti, kad po baltais marškiniais ir dalykišku kostiumu slepiasi nuo galvos iki pėdų išmargintas kūnas. Žmonės žavisi tatuiruotėmis nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio, amžiaus ar lyties. Žinoma, norai būna skirtingi: vienas nori „vienos ir mažos“, kitam tai tampa gyvenimo aistra, neturinčia pabaigos.

Vyrai ir moterys, pasak meistro, tatuiruojasi iš esmės po lygiai. Dažniausiai taip nusprendę kūną papuošti žmonės renkasi tatuiruotę dėl mados, mėgdžiodami draugus, dėl to, kad jiems gražu, arba po patirto dvasinio sukrėtimo. Tatuiruojasi ne vien jaunimas – kartais ir brandaus amžiaus žmonės renkasi būtent tokį kūno puošybos būdą.

Dar vienas stereotipas – kad tatuiruotė gali trukdyti karjerai. Auridijus mano, kad visuomenei sparčiai demokratėjant toks požiūris keičiasi – kaip tik imami labiau vertinti originalūs, išsiskiriantys, savitą stilių turintys žmonės, taigi ir tatuiruotės vertinamos vis tolerantiškiau. Vis dėlto yra profesijų, kurių siekiant tatuiruotė gali ir pastoti kelią.

– Vienam vaikinukui su tatuiruote ant kaklo pasieniečio karjera baigėsi net neprasidėjusi – jis net nebuvo priimtas į pasieniečių mokyklą.

Magiškos galios?

Tuos, kurie nepagalvoję pasirenka abejotino turinio piešinį, Auridijus visada stengiasi atkalbėti – kam tos nesąmonės, dėl kurių paskui teks gailėtis? Būna, kad žmogus nori kinų hieroglifo, kokio nors simbolio ar ženklo tatuiruotės, tačiau net nežino, ką tai reiškia, o jei ir pasakai, tuoj užmiršta. O juk pasidaryti tatuiruotę užtrunka gerokai trumpiau, mažiau skauda ir kainuoja kur kas pigiau nei ją pašalinti. Keisčiausia tatuiruotė, kurią Auridijui yra tekę atlikti, – stilizuota Kamasutros poza, o kartą vaikinukas paprašė ištatuiruoti... 10 Dievo įsakymų.

Neretai manoma, kad tatuiruotės turi magiškos galios: gali sugadinti gyvenimą arba atvirkščiai – atnešti sėkmę. Auridijus teigia, kad tai dar vienas stereotipas. Ir pats yra ne kartą su tuo susidūręs. Jam teko girdėti daugybę legendų apie tai, kaip pasidarius tatuiruotę gyvenimas ėmė slysti iš po kojų, nelaimės pradėjo pulti viena po kitos.

– Būna, kad tatuiruočių nusprendžiama atsikratyti kaip bloga lemiančio ženklo. Tatuiruotės sugadina gyvenimą tiems, kurie tuo tiki. Jeigu tatuiruotę nusprendėte darytis tik dėl grožio, ji jus veiks tiek pat, kiek paprasčiausias papuošalas, – tvirtina Auridijus. – Aš ateistas, todėl nemanau, kad piešinys ant kūno gali pakeisti gyvenimą. Tatuiruotės piešinys magiškų galių turi tiek, kiek jam jų priskiria pats žmogus. O aš tikiu tik savo rankomis – tai mano religija. Žinau, kad iš dangaus man niekas nenukrito ir nenukris. Ką užsidirbsiu, tą ir turėsiu...