Jomantė Šležaitė: „Gimiau po laiminga žvaigžde“(35) 

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2013-01-11 15:12
Jomantės Šležaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Jomantės Šležaitės asmeninio archyvo nuotrauka

Ji  – žmogus, kurio svajonės negali nesipildyti. Tauragiškė, įstabaus soprano savininkė, daugelio tarptautinių konkursų laureatė, populiaraus televizijos konkurso „Triumfo arka“ dalyvė, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos ketvirtojo kurso studentė 24-ejų  Jomantė Šležaitė įsitikinusi, kad gimė po laiminga žvaigžde. Tačiau kaip ir kiekvienas žmogus, kuriam sekasi, ji žino, kad laimė neatsiejama nuo stiprios valios, atkaklių pastangų ir tvirto pasiryžimo. Su „Tauragės kurjerio“ skaitytojais Jomantė pasidalino mintimis apie savo gyvenimą, norus, pasiekimus ir svajones.

 – Baigėsi metai. Kuo jie buvo tau ypatingi?

– Metai iš tikro buvo labai įspūdingi ir pilni įvykių. Kaip ir visi žmonės, prieš pat Naujuosius apgalvojau praėjusius metus. Jie tikrai buvo kupini permainų ir įvykių. Pirmiausia metų pradžioje grįžau iš Vokietijos, kur stažavausi pusę metų. Tai buvo be galo turiningas ir įdomus metas. Būdama ten įgavau labai daug vokalinės patirties, sutikau daug gabių ir įdomių žmonių, kurie praturtino mano gyvenimą savo buvimu ir pasidalinta patirtimi. Su dėstytojais Vokietijoje iki pat šiol palaikau ryšį ir vis nuskrendu pas juos pasikonsultuoti vokaliniais klausimais. Metų pabaigoje sudalyvavau dviejuose konkursuose. Konkursas Estijoje buvo ypač sėkmingas. Gavau ne tik antrąją premiją, bet ir vaidmenį teatre. Kovo pradžioje prasidės repeticijos, vaidinsiu Liubašą Rimskio Korsakovo operoje „Caro sužadėtinė“. Per šiuos metus buvo daugybė koncertų, gana pavykęs projektas „Sielos paveikslai“. Galiu tik pasidžiaugti ir tikėtis, kad ateinantys metai bus tokie patys ir dar geresni.

– O jeigu prasidėjusiems metams sudarytum pažadų, norų sąrašą, kas jame būtų?

– Tokio sąrašo nesudarinėjau, tačiau iškėliau sau kelis tikslus. Šiais metais norisi dar geriau įvaldyti vokiečių kalbą, o kitų norų neatskleisiu. Juk svajonės išsipildo tik tada, kai jos lieka tik norinčio žmogaus mintyse...

– Kuo norėjai būti būdama maža?

– Iš tikro savęs nelabai atsimenu norinčios kažkuo būti. Niekada nenorėjau tapti nei aktore, nei gydytoja, kaip dauguma mažų mergaičių. Tačiau labai gerai pamenu pamoką pradinėje klasėje, kai pratybėlėse reikėjo nupiešti savo svajonių specialybę. Kažkodėl man norėjosi būti vienuole, tačiau ją nupiešti buvo per sudėtinga.

– Scenoje pasiekei jau nemažai. Ko tai tave išmokė gyvenime?

– Savo pasiekimų dar nelaikau nei dideliais, nei svarbiais. Vokale ir rimtojoje scenoje esu dar kūdikis, kuris tik pradeda žengti netvirtus žingsnius. Tačiau negaliu sakyti, jog mano gyvenimas vienodas. Atvirkščiai. Nuostabu, kad per visą šį laiką sutikau nuostabių žmonių, kurie labai daug davė ir išmokė. Pirmiausia turėčiau padėkoti muzikos mokytojai darželyje, nes tik jos dėka atradau dainavimą, ir nuo to laiko prasidėjo mano meilė muzikai. Ačiū tikram mokytojui iš didžiosios raidės Romualdui Eičui. Jis atskleidė ir išmokė daug dainavimo paslapčių, tik jo dėka įstojau į VDU Muzikos akademiją. Per penkerius metus akademijoje gavau labai daug pamokų: tiek vokalinių, tiek gyvenimiškų. Per penkerius metus buvo labai daug išbandymų man ir mano šeimai, be kurių negalėčiau būti tas, kas esu dabar.

– Papasakok apie savo tėvų šeimą. Už ką esi jiems dėkinga?

– Esu ne iš muzikantų šeimos, bet mano tėvai jau pradeda suprasti muziką ir gyvenimą, kurį aš gyvenu. Kartais pajuokaujame, kad jie jau galėtų tapti mano vadybininkais. Esu labai dėkinga savo šeimai, nes tik jų dėka galiu gyventi tokį nuostabų gyvenimą, kokį gyvenu dabar. Jie man sudarė visas sąlygas skleistis kaip muzikantei ir tobulėti, išauklėjo mane savarankišku, tvirtu ir doru žmogumi. Mano šeima – tai tie žmonės, į kuriuos galiu kreiptis bet kada, su kuriais galiu kalbėti visomis temomis. Tėvai man yra tikri draugai, jiems esu dėkinga už viską, ką turiu ir kaip gyvenu.

– Jau esi sukūrusi ir savo šeimą. Ar neilga vedybinio gyvenimo patirtis jau ko nors išmokė?

– Bet kokia patirtis kažko išmoko. Šiuo atveju pamokas reiks mokytis visą gyvenimą. Tačiau būdama su savo žmogumi išmokau tolerancijos, pasiaukojimo, o visos kitos pamokos – dar priešaky. Juk gyvenimas šeimoje – viso gyvenimo darbas.

– Įvairūs televizijos projektai užvertė muzikos rinką naujai iškeptomis „žvaigždutėmis“. Tavo nuomone, ko labiausiai trūksta jauniesiems atlikėjams?

– Man labai gaila, kad mūsų televizija yra „užkišta“ pigia ir paviršutiniška muzika ir vulgarumu. Apmaudu, kad dabar žmonėms tik tiek ir tereikia. Mano manymu, atlikėjas, pirmiausia, turi būti asmenybė, kuri turi aiškius tikslus ir moralę, o ne parsidavinėja už pigią šlovę. Tokie „dainininkai“ vieną dieną yra, o kitą jų niekas nebeprisimena. Dainininkas turi būti išsilavinęs žmogus ir skleisti kultūrą. Juk muzikantai ir meno nešėjai formuoja visuomenę ir klausytojų skonį.

– Kokia tavo atliekama daina ar arija tau pačiai mieliausia?

– Iš tikro myliu visus kūrinius, kuriuos dainuoju. Juk kitaip nebūtų gero atlikimo. Tačiau būdama Vokietijoje atradau Džiuzepės Verdžio operas ir įsimylėjau jo parašytą muziką. Nors arijos labai sudėtingos, tačiau tai man savotiškas iššūkis ir dar didesnis malonumas, kai tokią muziką galiu atlikti klausytojams. Mano profesorius Vladimiras Prudnikovas įdiegė meilę rusiškai muzikai. Ši muzika skamba idealiai. O iš šios meilės išplaukė dar vienas pažadas sau – gerai išmokti rusų kalbą.

– Esi dainavusi daugelyje šalių. Neapsisuka galva nuo kelionių?

– Kelionės yra nuostabu. Tik gaila, kad nuvykus koncertuoti ar dainuoti konkursuose ne visada pavyksta apžiūrėti miestus, kuriuose būnu. Tačiau kiek įmanoma stengiuosi surasti laiko ir apžiūrėti bent žinomiausius objektus.

– Sakoma, jog kartą garsiajam maestro Paganiniui grojant nutrūko smuiko stygos. Ar kada nors pačiai neteko atsidurti panašioje situacijoje?

– Yra buvę labai daug atvejų, kai reikia dainuoti užkimus ar pavargusiu balsu ir atrodo, kad aukštos natos nenuskambės ar tiesiog nutrūks. Tačiau toks ir yra vokalistų darbas, kai reikia iš neįmanomo padaryti įmanomą. Labai gerai pamenu savo pirmąjį konkursą Ukrainoje, kai dainavimo dieną atsikėliau absoliučiai neprakalbanti. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes norėjosi gerai pasirodyti pirmajame savo konkurse. Tačiau dabar tai galiu prisiminti kaip nuotykį ir džiaugtis tada gauta antrąja premija. Kiekvieną kartą po didelio koncerto stygos būna pavargusios, kitą dieną norisi tylos ir ramybės, bet po kelių dienų vėl viskas prasideda iš naujo ir vėl galima mėgautis dainavimu, tobulinti vokalinius įgūdžius.

Ar buvo akimirkų, kai buvai nusivylusi dainininkės karjera?

– Tiesą pasakius, buvo laikas, kai norėjosi viską mesti, pradėti iš naujo. Tačiau tai buvo pervargimo ir išsekimo pasekmė. Pailsėjusi ir šiek tiek atitrūkusi supratau, kad dainavimas – mano kelias, o ištikus pirmiesiems sunkumams nevalia visko mesti ir bėgti pačiai nuo savęs. Dabar nebeįsivaizduoju savęs niekur kitur. Sunkumai užgrūdina, o žmonių aplodismentai atperka bet kokias sunkaus darbo minutes ar nusivylimus.

– Ką sakai sau, kai nesiseka?

– Tikriausiai nuskambės keistai, tačiau man visada sekasi. Nežinau, kam reiktų dėkoti, bet aš tikrai gimiau po laiminga žvaigžde. Tikriausiai buvusiuose gyvenimuose nebuvau prisidariusi daug klaidų (šypsosi). Nekreipiu dėmesio į laikinus nesklandumus savo gyvenime ar darbe. Aš žinau savo tikslus ir einu jų link. Sėdėjimas vietoje ir savęs graužimas neleidžia tobulėti.

– Kokių dar talentų, pomėgių turi, apie kuriuos nieko nežinome?

– Turiu pomėgį rašyti. Tikiuosi, kad vieną dieną mano rašomi esė suguls į knygą. Save atradau ir virtuvėje. Būdama Vokietijoje atradau šitą malonumą ir turėdama laiko paverčiu savo virtuvę kūrybinėmis kulinarinėmis dirbtuvėmis. Dar viena atrasta veikos sfera – vadyba. Nežinau, ar tai galima pavadinti hobiu, tačiau man patinka ir sekasi organizuoti renginius ar koncertus.

– Scenos žmonės privalo gerai atrodyti. Ar daug skiri dėmesio savo išvaizdai, stiliui? Galbūt turi kokių ypatingų receptų, kaip gerai atrodyti?

– Savo išvaizda tikrai perdėtai nesirūpinu. Bet nuo pat vaikystės mačiau visada pasitempusią savo mamą, todėl savęs puoselėjimas tikriausiai atėjo iš šio puikaus pavyzdžio. Tačiau geriausias receptas, kaip puikiai atrodyti – visavertis ir ilgas miegas, žalingų įpročių vengimas, mylimas darbas ir, žinoma, įsimylėjimas. Toks gyvenimas, manau, kiekvieną moterį daro gražią.

– Sakoma, kad gyvename streso amžiuje. Kaip tave veikia visas tas skubėjimas, stresas?

– Negalėčiau sakyti, jog patiriu daug streso ar skubėjimo. Tiesiog reikia susidėlioti savo laiką, tiksliai suplanuoti ateinančią dieną, ir nelieka jokio streso ar skubotumo. Žinoma, man lengva kalbėti, nes pusę dienos praleidžiu akademijoje, ten sukasi visas gyvenimas, praleistos dienos ir savaitgaliai. Bet galbūt dėl šios specialybės jaučiuosi laiminga ir nepasineriu į stresą ar depresiją.

– Kurio autoriaus muzika įgarsintum savo gyvenimo filmą?

– Tikriausiai šiame filme nuskambėtų labai daug kompozitorių muzikos, nes gyvenu labai įdomų ir kontrastingą gyvenimą. Tačiau tvirtai galiu teigti, jog jame skambėtų vien mažorinės muzikos akordai, nes tvirtai galiu sakyti – gyvenu nuostabų gyvenimą, kuriame nėra tamsos, o vien šviesa ir gėris.

 

Jomantė Šležaitė – daugelio tarptautinių konkursų laureatė (Italijoje, Suomijoje, Ukrainoje, Lenkijoje), televizijos projekto „Triumfo arka“ dalyvė. Dirbo su tokiais dirigentais kaip M.Pitrėnas, M.Staškus, V.Visockis, J.Janulevičius, J.Geniušas bei B.Epstein. Aktyviai dalyvauja įvairių šalių pedagogų vedamuose meistriškumo kursuose, 2011 m. stažavosi Štutgarto aukštoje mokykloje Vokietijoje. Koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Suomijoje bei kitose šalyse,   yra daugelio festivalių dalyvė. 2009 m. debiutavo šokio spektaklyje „Stotys“, o už laimėjimus tarptautiniuose konkursuose 2010 ir 2011 m. apdovanota Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštais.

Skaityti komentarus (35) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras