Pirtyje lygūs ir audinių kailinių nešiotojai, ir benamiai(3) 

Margarita RIMKUTĖ | margarita@kurjeris.lt

2013-04-07 11:05
Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Tarp Tauragės miesto pirties garu besimėgaujančių moterų mezgasi kalbos apie terapinį masažą, keliones po šiltuosius kraštus ir audinių kailinius. Margaritos Pūdžiuvienės nuotrauka

Ar kada teko susimąstyti, kam kaimo turizmo sodybų populiarėjimo, sūkurinių vonių ir SPA centrų laikais reikalinga viešoji pirtis? Įsivaizduojate – viešoji. Prieš akis stoja šaltos, dezinfekuoti „patogios“ valdiškomis plytelėmis klotos grindys, nuo lubų trupantis tinkas ir už rasotų dušo langų stiklų sau nugaras šveičiantys benamiai. Turbūt dingteli mintis „jau aš ten savo nuogo užpakalio amžiais nekelsiu“. O kas kelia? Neįtikėtina, bet tarp J.Tumo-Vaižganto gatvėje įsikūrusioje Tauragės miesto pirtyje besigarinančių nuogalių besimezgantys pašnekesiai – apie keliones į Tailandą, terapinį masažą ir naujausios mados audinių kailinukus.

Viešojon pirtin prieš Velykas susiruošiau pirmą kartą savo gyvenime. Pažįstami buvo prigąsdinę, jog viešojoje pirtyje prausiasi tik namų neturintys, o apskritai pirtis – tik nagų, pėdų grybelio, infekcinių ligų židinys. Ir kas joje prausiasi, labai rizikuoja sveikata ir kone savo šeimos gerove. Buvau susidariusi nuomonę, jog viešoji pirtis – kažkas visiems prieinama ir menkai vertinama, šiek tiek apleista ir gerokai nusidėvėję.

Pirmasis sutiktas „pirties veidas“ buvo už kasos langelio sėdintis liesas vyras baltu chalatu. Akistatos momentą nežinojau, jog tai pirties vedėjas. Jei ne koridoriuje tvyrantis chlorkalkių kvapas, padėjęs susivokti, jog chalatas – higienos sumetimais, būčiau leidusi sau pagalvoti, jog vyriškio pareigos yra būti lydinčiu asmeniu priimant pirties procedūras. Na, kaip slaugytojos ar socialinio darbuotojo (vėl ta pažįstamų suformuota nuostata, jog viešoji pirtis – tik socialinę atskirtį patiriančių asmenų prausykla). Dar dingtelėjo, jog galbūt jo darbas prižiūrėti, kad lankytojai, tarp jų ir aš, nenulaužytume dušų ar nenuverstume akmenų nuo elektrinės krosnelės (gi pirtis viešoji)... Nors, kaip paaiškėjo vėliau, pirties vedėjo dalis pareigų ir yra užtikrinti viešąją tvarką. Į moterų pirtį  palydėjo moteris. Irgi baltu chalatu. Vėliau dar bent keletą kartų ją, apsiginklavusią chlorkalkių skiedinyje mirkyta grindų šluoste, teko sutikti priepirtyje ir duše. Tiksliau, dušuose – pirties dušai bendri.

Durys su iškaba „Moterų pirtis“ atsivėrė į rūbinę. Tai pirmoji vieta, kurioje palieki savo privatumą ir apsireikšdamas visu tuo, ką davė Dievas, tampi viešu nuogaliumi. Šaltos drėgnos priepirčio plytelės, du mediniai suolai, aptrupėjęs tinkas ir visos tos žalios pusiau praviros spintelės – išsirengęs gali pasijusti kaip ką tik gimęs kūdikis. Trakšteliu spintelės raktą – užrakina, tačiau neišsitraukia.

– Nebijokite, niekas jūsų daiktų nepaims, – mestelėjo pilką palaidinę per galvą vilkdama iki pusės nuoga brandaus amžiaus moteris.

Pro praviras duris šmėstelėjo nuogas iš pirties išeinančios kitos moteriškės užpakalis. Tvanku. Trumpam aplankė noras eiti namo. Tų moterų nepažįstu, toks viešas nuogumas šiek tiek trikdė. Kita vertus, juk nebūtina „visai visai“ nusirengti... Deja, sprendimas dalį privatumo palikti po maudymosi kostiumėliu buvo šiek tiek nemandagus visų tų pirtyje sutiktų moterų atžvilgiu.

Įžengus pro duris, nors ir draugiškos, tačiau labiau už mane nuogos moterys kuri delnu, kuri vanta tarsi nejučiomis prisidengė. Lyg namuose sutiktų netikėtus svečius, viena griebė nuo vantos lapų šluoti pirties plautus.

Žodis po žodžio užsimezgus pokalbiui paaiškėjo, kad aštuonios moterys – „etatinės“ miesto pirties garo mėgėjos. Moterys vadino viena kitą vardais, dalinosi naujienomis iš šeimyninio gyvenimo: kurios vaikai kuriame pasaulio krašte rado darbą, kurios gali leisti sau paatostogauti šiltuose kraštuose (Tailande), kaip einasi atžalų verslo ir meilės reikalai.

Teko išgirsti ir kur galima rasti vienintelį sveikatą pataisantį masažuotoją Lietuvoje. Esą jo prisilietimas gydo... O prakalbus apie moteriško žavesio puoselėjimą užvirė diskusija apie audinių kailinukus ir už kiek juos gali pasisiūdinti Kaliningrade.

Sulig paskutiniu kūną pasiekusiu šešiasdešimties laipsnių pirties garu, paskanintu ant akmenų užpilto eukalipto aliejaus (anot vienos, parsivežto iš Kretos) kvapu, dviejų valandų trukmės pirties procedūras baigiau. Moterys, kurias sutikau įėjusi į pirtį, liko. Nušveitusios nugaras kavos tirščiais (jie minkština odą), nusipraususios ir išsitrynusios šaltalankių aliejuku ar medumi, jos grįždavo kaitintis. Pasikaitinimas, procedūros ir vėl diskusijos, kurį laiką „relaksas“ ištiesus kojas ant pirties plauto, pora vantų patapšnojimų, odos patrynimo, dar šiek tiek diskusijų – ir vėl dušas. Žinoma, procedūrų eilės tvarkos neatkartosiu, nes kada, kur ir kaip save trinsi – reikalas atsakingas. Kaip viena moterų sakė, tik taisyklingai „priimant pirtį“ oda tampa „kaip kūdikio“, išsivalo visokie šlakai ir blogos mintys. Tokia pirties kultūra, tradicijos...

Iš vyrų pirties aidėjo kur kas skardesnės „tradicijos“. Juoką keitė garsios diskusijos, vėl juokas, vienas kito perrėkimas, skardus pagrasinimas, juokas, tyla, vėl juokas. Gal vyrams gerkles ne vien pirties garas atrišo? Pirties vedėjas Ramūnas Kuizinas sako netikrinantis, ką lankytojai įsineša vidun sportiniuose krepšiuose. Kas juos sužiūrės. Visi čia savi, draugai... Anot vedėjo, 90 proc. lankytojų – nuolatiniai. Kai kurie viešąją pirtį lanko nuo jos atidarymo dienos. Stasys Kližentis, vienas ištikimiausių viešosios pirties lankytojų, pakalbintas sakė, kad beveik kiekvieną savaitgalį susirenka 10 nuolatinių lankytojų. Gvildenamos temos – politika ir uždarbis, karštas pirties garas, įsitrynimai druska (dezinfekuoja odą) – taip, anot pašnekovo, vyrai „pirtinasi“. O kodėl viešojoje pirtyje, kodėl ne kieno nors sodybos pirtelėje?

– Viešoji pirtis savaitgaliais dirba visą dieną. Kada nori, tada ateini, atvažiuoji. Nusprendus nuomotis kaimo sodyboje kyla problemų parinkti visiems patogų laiką. O ši pirtis mieste – gali ateiti pėsčiomis, – sako S.Kližentis.

Pirties vedėjo pasakojimu, prieš keletą metų pirtis kurį laiką buvo uždaryta, tai pirties mėgėjai kreipėsi į rajono merą, prašydami atgaivinti šią viešąją pramogą.

O viešuoju malonumu gali mėgautis benamiai?

– Jei moka pinigus, gali, – sako pirties vedėjas. – Jie irgi žmonės, kas jiems uždraus?

Vedėjas apie benamius kalba atsargiai. Būta priežasties – mums bekalbant iš kitapus moterų pirties esančio dušo kambario išniro oranžine kuprine nešinas labai jau sutinęs, tačiau muilu kvepiantis pilietis. Piktai dėbtelėjo į mane. Mačiau tą žvilgsnį Bažnyčių gatvėje, prie šiukšlių konteinerio. Anot pirties vedėjo, socialiai remtiniems žmonėms Savivaldybė finansuoja prausimąsi duše. Tam reikalui – keturi uždari dušai, nuo moterų pirties atskirti siauru koridoriuku. Tokiu siauru, kaip ir atskirtis tarp tų, kurie vadinami benamiais, ir tų, kurie savo gyvenimus gobia šiltais audinių kailinukais. Siaura ne ekonomine, o žmogiškąja prasme. Kai visi lygiais tampa dėl to paties poreikio – viešumoje pasirodyti švaresniu kūnu ir siela.

Skaityti komentarus (3) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras