Beišnykstanti rūšis – lietuvė iki kaulų smegenų(7) 

Birutė SLAVINSKIENĖ | birute@kurjeris.lt

2012-12-20 06:42
Raimondos Alysienės nuotrauka

Raimondos Alysienės nuotrauka

Kas sakė, kad jauni žmonės tingūs, niekuo nesidomi, nieko nebrangina ir neturi idėjų? Užtenka gerą pusvalandį pabendrauti su 23-ejų Giedre Nausėdaite, ir supranti, kad tokie stereotipai nieko verti. Ką tik „Pavyzdžio jėgos“ apdovanojimą pelniusi mergina savo mintimis, energija ir darbais priverčia pamiršti viską, ką blogo esate girdėję apie jaunimą. O jei dar ir turėsite galimybę paskanauti jos pagamintų patiekalų (kokią turėjome mes), neabejotinai liksite be žado.

 

Sena nauja pažįstama

Mokydamasi Klaipėdos universitete lietuvių filologijos ir režisūros, Giedrė atliko praktiką „Tauragės kurjeryje“, tačiau tada nespėjome labiau jos pažinti. Todėl dabar susipažinome iš naujo.  Giedrė gyvena, kaip pati sako, viena koja šen, kita ten: su draugu kuria savo gyvenimą Pryšmantų kaime, tačiau kur buvusi, kur nebuvusi, vis atlekia pas mamą į Būdviečius – ten darbas darbą veja...

Giedrės pilna visur: šiemet baigusi studijas, ji dirba Žygaičių gimnazijoje, Tauragės moksleivių kūrybos centre (MKC) moko jaunuosius aktorius profesijos paslapčių – yra paauglių grupės vadovė. Be to, ji – ne tik viena „Elbentos“ kaimo bendruomenės steigėjų, bet ir aktyvi narė. Mergina dar ir toliau mokosi, kad įgytų pedagogo cenzą.  

Kaimo žiburėlis

Kaimo bendruomenės pirmininkas Vladas Liekis vadina Giedrę kaimo žiburėliu. Ji visada pilna idėjų, organizuoja ir veda renginius, rengia jaunimo šokius, suagituoja visus važiuoti į ekskursijas po Lietuvą. Sugalvoja vesti aerobikos užsiėmimus – ima ir veda, priviliodama į juos kaimo jaunimą.

– Tiesą sakant, jau išvažinėjome visą Lietuvą skersai išilgai, ir jau ima šiek tiek nusibosti keliauti su „pagyvenusiu jaunimu“. Nes tikro jaunimo prisikviesti sunkoka. Niekas jiems neįdomu, jau kartais nebeišmanau, kaip rasti savyje motyvacijos juos raginti... – pasiguodžia Giedrė.

Paklausta, ar dar yra ką raginti – juk vis daugiau jaunimo laimės ieško užsieniuose, mergina prieštarauja:

– Yra to jaunimo. Tik kad jau labai neaktyvus...

Giedrė net buvo išdalinusi anketas, kuriose klausė, kas galėtų sudominti jaunimą. Sugrįžo tik keturios...

Dar ji padeda tėveliams ūkininkauti jų nemažame ūkyje ir netgi kas šeštadienį turguje prekiauja mėsa. Tai, pasak jos, yra gera gyvenimo patirtis, mokanti pažinti žmones

O kaip darbas mokykloje? Giedrė sako, kad jai keista savo buvusius mokytojus vadinti kolegomis. Paklausta, ar ilgai užtruko adaptacija Žygaičių gimnazijoje, mergina šypteli – adaptacija dar tebesitęsia. Rasti bendrą kalbą su šeštokais nelengva.

– Dabar vaikai visai kitokie nei mes buvome, – sako jaunoji mokytoja, amžiumi ir išvaizda nuo savo mokinukų ne ką tesiskirianti. – Atrodo, kad nesidomėjimo niekuo virusas jau apėmęs ir kaimo vaikus. Daugeliui nieko, be kompiuterių, nereikia...

Pilinukai – kitokie

Užtat dirbant su MKC Pilies teatro jaunaisiais aktoriais Giedrės širdis atsigauna.

– Gal žmogus yra pozityvus, jei realizuoja save mene? – svarsto ji. – Pilyje man smagu, nes čia sutinku visai kitokius vaikus. Įsivaizduokit, būna, kad jie neina į mokyklą, o į teatro pamokas ateina! Man tai daug reiškia.

Pirmiausia ji moko teatro pagrindų: dėmesio sukaupimo, vaizduotės lavinimo, improvizacijos ir daugelio kitų dalykų. Giedrė įsitikinusi, kad tiems, kas moka improvizuoti, gyventi kur kas lengviau. Vienu metu statydama du spektakliukus, ji nori išmokyti savo jaunuosius aktorius, kad teatras – tai visuma: scenografija, reklamos kūrimas, kvietimų rašymas ir dar daug kas.

– Džiaugiuosi, kad galiu dirbti tai, ką noriu, – sako ji.

Dabar ji turi idėją surengti improvizacijų vakarą.

Požiūris į emigraciją – neigiamas

O ar jai nekyla mintis pasidairyti geresnio uždarbio tolimose šalyse?

– Jokiu būdu. Koks skirtumas, dirbti reikia ir čia, ir ten – dykai niekas pinigų nemoka. Manau, kad darbo Lietuvoje yra, ir kas tikrai nori dirbti, jo randa, – įsitikinusi Giedrė. – Jėgų pasilikti Lietuvoje man suteikia šeima. Jei išvykčiau, netiesiogiai nužudyčiau tėvus, močiutę, brolį. 

Tiesa, ji neneigia pasvajojanti apie keliones po pasaulį – norisi jį labiau pažinti ir, sako, lengvai pasiryžtų iškeliauti į platųjį pasaulį su kuprine ant pečių. Sunkumų ji tvirtina nebijanti:

– Kartais noriu, kad būtų sunku. Juk sakoma: kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius.    

Močiutės išmintis

Giedrė įsitikinusi, kad kiekvieno žmogaus gyvenime turi būti mokytojai – žmonės, kuriais galėtum žavėtis, kurių pavyzdžiu galėtum sekti. Jai tokie žmonės – jos buvę dėstytojai aktorė Virginija Kochanskytė, rašytojas Rolandas Rastauskas.

– Virtuvėje mano didžiausia mokytoja – mama, – šypsosi Giedrė, kuriai pagaminti net ir sudėtingiausią patiekalą – joks iššūkis.

Vis dėlto Giedrės gyvenimo pagrindus „padėjo“, ko gero, bendravimas su močiute, kurią mergina be galo myli. Močiutei 91-eri, tačiau išminties, blaivaus proto jai galėtų pavydėti bet kas.

– Ji man didžiausias pavyzdys. Ji tiek gyvenime patyrė: nugyveno du vyrus, užaugino tris dukras,  tris palaidojo, pokario metais gyveno prie miško, tarsi tarp dviejų ugnių – partizanų ir enkavedistų.

Pasak Giedrės, močiutė įskiepijo jai supratimą, koks turi būti lietuvis:

– Mes juk tokie – rūpestingi, darbštūs, linkę kaupti atsargas. Lietuviai visada visko turėdavo. Esu išmokyta, kad reikia mokėti viską pasidaryti pačiam. Juk sugebam viską – nuo gyvulių, daržovių auginimo iki eilėraščių rašymo. Ko išmoksi, ant pečių nenešiosi – tai irgi močiutė „įkalė“.

Tikriausiai iš močiutės ir tas žemaitiškas išdidumas – Giedrė sako, kad jai lengviau daugelį dalykų pasidaryti pačiai nei prašyti kitų.

Svarbiausia – kokybė

Pomėgis gaminti maistą – irgi iš močiutės ir mamos. Giedrės mama seniai garsėja kaip puiki šeimininkė, ji dar paauglė būdama jau padėdavo šeimininkauti šermenyse ar vestuvėse. Giedrė virtuvėje jaučiasi užtikrintai. Gamina ji ne tik mėsos patiekalus, be didesnių sunkumų gali iškepti ir pyragą. Giedrė įsitikinusi, kad skoniui svarbiausia produktų kokybė, ir yra įsitikinusi, kad jos tėvų ūkyje išaugintų gyvulių mėsa, jų darže užaugusios daržovės yra ne tik skaniausias, bet ir sveikiausias maistas. Todėl ir norėdama pavaišinti redakcijos kolektyvą jį atsinešė namuose užaugintos vištos krūtinėlę, marinuotas daržoves iš mamos daržo. Ir ką jūs manote? Pirštus laižėme!

 

Kepta vištiena su ryžiais

Reikės: vištos krūtinėlės, kiaušinio, druskos, pipirų, miltų, aliejaus, krapų

Padažui: sviesto, paprikos, svogūno, riebios grietinės, druskos

Garnyrui: ryžių, daržovių

Gaminimas

Vištos krūtinėlę supjaustyti nedideliais gabaliukais, sudėti į kiaušinio plakinį, įberti pipirų ir druskos pagal skonį ir palaikyti kelias valandas, galima ir per naktį. Keptuvėje įkaitinti aliejų, iš kiaušinio plakinio imti vištienos gabalėlius ir apvoliojus miltuose dėti į keptuvę. Kepti apie 2 minutes kiekvieną pusę.

Išvirti ryžius (ryžių ir vandens santykis – 1:2), užberti krapų ir druskos.

Patiekti su šviežiomis, marinuotomis ar garuose virtomis daržovėmis. Skanaus!

Skaityti komentarus (7) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras