Gyvenimas – dovana ir pokštas(8)

Eugenijus ŠALTIS

2011-02-14 19:34

Jonas Liorančas savo mąslia, geraširdiška  šypsena apdovanoja kiekvieną.

Jonas Martynas Liorančas. Kas jo Tauragėje nepažįsta, tikrai daug praranda. Žinomas kultūrininkas, visuomenės veikėjas, vienas pirmųjų Tauragės liaudies teatro artistų, Sąjūdžio Tauragėje vadas, apsiskaitęs, išsilavinęs šviesuolis, geras pašnekovas, suprantantis ir niekad neprarandantis humoro, švenčia gimtadienį, kurio nesureikšmina, nors tai gražus jubiliejus. Pokalbis su Jonu išsiliejo į monologą, ir jo stiliaus tiesiog ranka nekilo taisyti – viskas sklandžiai, stilingai perteikta. Beliko tik nieko neiškraipyti. Charizmatiškasis pašnekovas kupinas gyvenimiškos patirties ir visa ko suvokimo. 

 

 

Monologas

Papasakoti apie savo gyvenimą? Tačiau kam gali būti įdomus kito eilinio žmogaus gyvenimas? Juk kiekvieno gyvenimas unikalus ir nepakartojamas, lygiai kaip ir mano, išmargintas to paties laiko spalvomis, bet pilnas netikėtumų ir lemties pokštų. Kalbant apie manąjį, tai linksmesnio pokšto nesugalvosi nei ateiti į šį pasaulį vasario keturioliktąją, kurią vertelgos vėliau padarys popierinių, skudurinių ir plastmasinių širdelių „švente“, bet pokštas yra pokštas. 

 

Po pauzės

Vaikystė. Ji tarsi tyro šaltinėlio čiurlenimas prabėgo atokiame Gaurės valsčiaus Zaltriškių kaimelyje, įsispraudusiame  tarp didesnių Sakalinės, Milaičių ir Puikių kaimų. Dabar ten beveidė plynė be Pušynėlio ir Alksnynės, be plačiaskarės Eglutės ir pavasariais žiedais apsipylusios Ievutės, be ten lizdus krovusių paukščių, be Malūngrabio su jame plaukiojusiomis žuvelėmis, ropinėjusiais vėžiais, be Skynimų, kurių viduryje virvėjo šaltinis, be sodybų su sodais ir ten nokstančiais obuoliais. Gimtosios sodybos vietą dabar ženklina tik liepa ir du klevai, tarsi sargybiniai, kurie jau niekuomet nesulauks pamainos. Kiekvieną kartą, keliaujant pro šias vietas, nesvarbu, dieną ar naktį, mano akys ieško tų ištikimųjų liūdnų sargybinių, kurių ošimo sakmė kitiems jau nesuprantama ir svetima.

 

Dar po neilgos pauzės

 

Vos peržengiau mokyklos slenkstį, prasidėjo ir gyvenimo mokykla su to laiko bauginančiu alsavimu: mokykloje, kuri ištremto kaimyno troboje, susitari su nauju draugu, kad ir kitą dieną su juo draugausi, bet tos kitos dienos jau nėra, nes draugą išvežė Sibiran. Toks žiauraus laiko alsavimas, tačiau vaikystei skirti savi rūpesčiai: per pamokas mokėmės skaitymo, aritmetikos, rašėme dailyraštį, per pertraukas žaidėme kvadratą, be to, su bendraklasiais Pauliumi ir Kęstučiu slapčiomis ardėme jų atsineštus nuo karo likusius šovinius, pagal savo technologiją šaudėme ir deginome iš šaudmenų iškrapštytą sprogstamąjį turinį. Šiandien supranti, kad tai galėjo baigtis liūdnu pokštu, bet Gerasis Dievas tada  žiūrėjo į mus ir tikriausiai atlaidžiai šypsojosi... Lemtis buvo maloninga.

 

Pokštai su gyvenimo druska

Atmintyje išliko gyvas dar vienas linksmas pokštas. Tai buvo jau Sakalinės septynmetėje mokykloje.  1953 m. kovas. Vieną rytą visi mokytojai ir mokiniai surenkami į didžiausią penktokų klasę, kur mokyklos direktorius Petras Lileika, keistai šnirpščiodamas nosimi, pranešė, kad mirė Stalinas. Visa tai atrodė nepaprastai juokingai ir linksmai, nes direktorius, žmogus solidus ir jau metuose, apie „nabašninką“ kalbėjo nei tai verkdamas, nei tai vaidindamas verkiantį, užbaigdamas savo gedulingą kalbą džiugia žinia, kad nebus pamokų. Tuo metu kaimo mokyklos gyvenimą paįvairindavo į netoliese esančią salę atvežami kino filmai, iš kurių labiausiai buvo laukiamas „Tarzanas“. Tada būdavo sutrumpinamos pamokos, ir visa mokykla eidavo žiūrėti filmo.  

 

Gyvenimas kaip vaikystės šaltinis – pilnas spalvų ir skonio

1955 metai man – visai kitokio gyvenimo pradžia, kai kaimo vaikui teko jau visam laikui palikti gimtuosius namus, gimtąjį kaimą ir keliauti į bauginantį miestą, gyventi svetimoje šeimoje, o į savus namus pareiti tarsi į svečius. Prasideda mokslas Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje.  Dažnai prisimenu savo buvusius mokytojus – nepaprastai šviesius, rūpestingus ir supratingus, sugebėjusius anomis sąlygomis išmintingai vykdyti sau prisiimtą misiją ir išsaugoti sudėtingų likimų mokinius.

Trejus metus nusigvelbė sovietinė armija. Tai irgi tikras likimo pokštas: tik įstojau į Vilniaus universitetą, pradėjau studijas ir – šaukimas į karinę tarnybą. Palikau Vilnių, grįžau namo pasiruošti. Dėkingas tėvui, kuris pamokė tinkamai užsivynioti autus, kad šie nesusmuktų ir nenutrintų kojų. Ši pamoka išties buvo vertinga. Dar vienas pokštas: nemėgau technikos, o turėjau tapti pirmos klasės tankų mechaniku – vairavimo instruktoriumi, nes armijoje veikia gerai žinoma  taisyklė: „nemoki – išmokysim, nenori – priversim“. Dar kartą buvau priverstas sėsti į tanką per Čekoslovakijos įvykius ir pasivažinėti jau ne po Baltarusijos tankodromus, o Vokietijos betoniniais keliais.

Kadangi studijas sutrukdė karinė tarnyba, mokslus teko baigti vėliau neakivaizdžiai, bet dėl to visam laikui likau ir dirbau savojoje Tauragėje, dėl ko dažnai pasidžiaugiu. Pagalvojus apie buvusias darbovietes, prisiminimuose iškyla daugybė žmonių, su kuriais buvo malonu dirbti ir bendrauti. Tik kiek daug jų jau nebėra... Su darbais irgi neišvengiau likimo pokšto, kai, nemėgdamas prekybos, atsidūriau geležinkeliečių aprūpinimo prekybos tinkle vien todėl, kad darbovietės vadovybė nepriklausytų rajonui ir taip apsisaugočiau nuo kai kurių to meto rajono vadovų piktavališkumo.

Atmintyje dažnai iškyla tėvų ir senelių šviesūs paveikslai. Senelis, užgrūdinto charakterio, griežtokas, bet tiesus ir teisingas, anksti netekęs tėvų, žiemomis Baltupėnuose bernavęs pas ūkininkus, vasaromis plukdęs sėlius Nemunu, vėliau – caro armijos 182 pėstininkų pulko sanitaras, po to Amerikoje – kukurūzų ir tabako kirtėjas, švino lydytojas, Collinsvilio anglies kasyklų šachtininkas, galiausiai, neatlaikęs žmonos maldavimų, sugrįžęs į gimtąjį kraštą, nors dėl to senatvėje nepamiršdavo senelei „parūgoti“. Senelė – Gaurės dvaro račiaus Fridricho Fencovo duktė, nepaprastai rūpestinga ir švelnaus būdo, ištremto iš Tauragės knygnešio kunigo Martyno Keturakaičio rūpesčiu jau paskutiniu laivu per Bulgariją iškeliavusi Amerikon, dirbo Filadelfijoje, vėliau – garsiosiose Čikagos skerdyklose. Kunigo M.Keturakaičio įkurtoje lietuviškoje parapijoje susituokė su iš Tauragės krašto kilusiu Collinsvilio angliakasiu Andrijaičiu. Ten, Collinsvilyje, gimė ir mokėsi mano mama, todėl gerai mokėjo anglų ir vokiečių kalbas. Būdama platesnio akiračio, vertino ir modernesnį šeimininkavimą, tik gaila, kad, ligų iškamuota mus anksti paliko.  Namuose su močiute dažnai kalbėdavo vokiškai, bet mano tėvas, žmogus blaiviai mąstantis, paaiškino: „Jeigu čia labai karšta ir norite užpakalius atšaldyti Sibire, tai šnekėkit vokiškai“, dėl to ir man teko šią kalbą pamiršti. Tėvas – aštraus mąstymo, nebijantis tiesą į akis pasakyti, mėgstantis ir vertinantis humorą, buvo rūpestingas ir pasiaukojantis iki pat savo išėjimo. Jų visų nors menka dalelė yra manyje. Aš didžiuojuosi jais, jie turėjo daug to, kas tikrai vertinga ir sektina. Tik ar pajėgiau visuomet sekti jų pavyzdžiu?

Nemaloniai nuteikia, kai susiduriu su tuščiavidurių moralistų vulgariais vertinimais, jog tėvų karta buvusi prisitaikėlių karta, dėl to jiems esą GĖDA. Tik nederėtų pamiršti, kad tokiu vertinimu lengva kam nors naudingai  įsiteikti, bet taip pat lengva ir prarasti garbę. Tas pats su įsiteikimu Vakarams ir lietuvių pažeminimo prasme vartojamu „homo sovieticus“, nematant šlykštesnių: tarp vyriškumo ir moteriškumo pasiklydusių ištvirkėlių „homo europeus“ bei visus moralizuojančių ir nuo traškučių ant dviviečių sėdynių neišsitenkančių „homo americanus“.

Apie Sąjūdžio laikus kalbėti būtų banalu, kai jau tiek daug prikalbėta. Be to, populiaresnės  pasakorių sukurtos pasakos apie tuos visiems gerai atmenamus laikus ir žinomus įvykius.

Gyvenimas – dovana, pripildyta netikėčiausių įvykių, laimingų ir sunkių dienų. Būna, kad likimas pajuokauja, o tu patiki, pyksti, blaškaisi dėl niekų it pašautas paukštelis. Tik po laiko suvoki to blaškymosi komiškumą ir beprasmybę. Dėl to žmogui skirtas pamokymas priimti su pagarba ir blogą dieną, nes ir ji Dievo duota.   

Skaityti komentarus (8) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras