Kalėdinės eglutės: gražu pažiūrėti, sunku užauginti(1)

Eugenijus SKIPITIS

2011-11-28 06:26
Eugenijaus Skipičio nuotrauka

Rukų kaimo ūkininkas Viktoras Milašauskas kalėdinių eglaičių auginimu susidomėjo beveik prieš dvidešimt metų. Autoriaus nuotrauka

Pamažu artėja Kalėdos. Parduotuvėse jau dairomės akims ar širdžiai malonios smulkmenos, kurią norėtume pamatyti ištrauktą iš Kalėdų senelio maišo. Kokios Kalėdos be eglutės? Viliamės ją arba jos šaką nusipirkti iš miškininkų. Miškininkai paprastai prekiauja tradicinėmis žaliaskarėmis. Kai norime vaikams padaryti staigmeną arba pasipuikuoti prieš žmoną, ieškome sidabrinės eglės, ir dar būtinai pasodintos į vazoną. Tokios tenka paieškoti. Rukų kaimo ūkininkas Viktoras Milašauskas nusiteikęs mums padėti. Beveik prieš du dešimtmečius jis įveisė pirmąją kalėdinių eglučių plantaciją ir toliau sėkmingai plėtoja verslą. Ūkininko kieme surikiuotos sidabrinės eglutės jau laukia savo valandos. Oficiali šventinės prekybos eglutėmis pradžia – gruodžio 1-oji.

– Pradėjęs ūkininkauti, norėjau naujovių. Pirmiausia įveisiau braškyną. Paskui pasodinau gal 1000 kalėdinių eglaičių. Kaip sakoma, tarp kitko. Dėl tam tikrų rinkos svyravimų vienu metu braškes auginti tapo nenaudinga, todėl jų teko atsisakyti. Nors eglučių auginimas, manau, imlesnis darbui, tačiau jos užsiliko. Dabar apie 1,8 ha plote auga 15 tūkstančių įvairaus amžiaus eglaičių.  Vieno metro ūgį eglė pasiekia per 3–4 metus, iki pusantro metro užauga per 5–6 metus. Pamažu kalėdinių eglučių verslas įsivažiavo, pradėjo nešti nors ir kuklų, tačiau stabilų pelną. Daug eglučių, ypač vazonuose, parduodu Klaipėdoje, nes ten nemažai pravoslavų. Jiems svarbu, kad eglė, nenumesdama spyglių, kambaryje išstovėtų bent jau 2–3 savaites – iki pravoslavų Kalėdų ir Naujųjų metų. Šį tikėjimą išpažįstantys žmonės Naujuosius metus švenčia sausio 14 dieną. Dešimt dienų diena iš dienos prastovėti turguje nėra ūkininko pašaukimas, tačiau norint ką nors uždirbti tenka tuo verstis. Prekybininkai arba perpardavinėtojai ne visuomet laikosi duoto žodžio. Kartais atsitinka taip, kad kokio nors nukirstų eglaičių kiekio nepavyksta realizuoti. Tada sukrauni laužą ir žiūri, kaip dega tavo prakaitas ir tavo pinigai, – sako V.Milašauskas.

Žiupsnelis istorijos

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kalėdų eglutė paminėta 1605 m. Kalėdinių eglučių tradicijos pradininke laikoma Vokietija. Eglutės puošimo per Kalėdas paprotys pamažu išpopuliarėjo ir kitose Europos šalyse. Anglijoje karalienės Viktorijos vyras Princas Albertas 1841 metais papuošdamas pirmąją anglišką kalėdinę eglutę žvakutėmis bei įvairiais saldumynais, šį paprotį išpopuliarino Vindzoro pilyje. Tačiau mūsų kaimynai latviai tvirtina, kad pirmoji Kalėdų eglutė Rygoje, Rotušės aikštėje, buvo papuošta gerokai anksčiau negu Vokietijoje – 1510 m. Lietuvoje kalėdinė eglutė pasirodė tik XX a. pirmaisiais dešimtmečiais, nors kaime dar nebuvo žinoma. Etnografai yra užrašę pasakojimų buvusį paprotį Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių. Paprotys puošti eglutę atėjo XX šimtmečio pradžioje. Pirmiausia jis paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis. Kaip matome, istorinės prielaidos eglučių auginimui mūsų krašte visiškai nesenos.

Pagalbinis ūkininko verslas

50 ha nuosavo miško ir šiek tiek daugiau dirbamos žemės turintis, augalininkyste besiverčiantis Rukų kaimo ūkininkas V.Milašauskas eglučių auginimą laiko tik pagalbiniu verslu, kuris yra tarsi druska ant duonos. Kaime susirasti šiam darbui pagalbininkų sunku.

Kai kuriose Vakarų Europos šalyse miško savininkams kalėdinių medelių auginimas – pagrindinis pajamų šaltinis, tačiau, V.Milašausko teigimu, jokių išmokų augintojai negauna. Tiek užsienyje, tiek Lietuvoje plantacijose po atviru dangumi auginamos įvairių rūšių eglaitės ir kėniai. Medeliai itin prižiūrimi, augant formuojama taisyklinga laja, šakelių tankumas. Mūsų šalies rinka labai maža, todėl kalėdinių eglaičių augintojų nėra daug. Vilnijos krašto verslininkai prieš Kalėdas eglaičių ar kėnių atveža iš Lenkijos. Didieji šalies medelynai, auginantys kalėdines eglaites (Kretingos, Raudondvario, Dubdavos) ieško rinkų Rusijoje – Sankt Peterburge arba Maskvoje. Mažą kalėdinių eglaičių paklausą lemia ir tai, kad pas mus yra apie ketvirtis milijono miško savininkų. Jie tikrai neperka kalėdinių eglaičių, jomis apdovanoja savo pažįstamus, kaimynus ir gimines. Dalis lietuvių renkasi dirbtines eglaites arba savo namus puošia natūraliomis eglių šakomis.

Prieš žiemos šventes sidabrinių eglių šakos – irgi paklausi prekė.

– Surasti nišą rinkoje nelengva. Paprastai nuolatinių  pirkėjų ratas jau yra nusistovėjęs. Perka prekybos centrai, yra privačių pirkėjų. Žiemą, kai visi kiti darbai jau nudirbti, eglučių prekyba – tarsi koks pasižmonėjimas, tarsi pasižiūrėjimas, kaip žmonės gyvena. Dažnai eglaitę tenka parduoti beveik už savikainą, bet ką padarysi, visiems sunkūs laikai, – kilnodamas 25 kilogramus sveriančius vazonus, sako kalėdinių eglaičių augintojas V.Milašauskas.

Bandys auginti riešutus

Ūkininkas, kraštotyrininkas ir visuomeninės organizacijos „Sandūra“ pirmininkas V.Milašauskas nestokoja netradicinių idėjų. Kukliai, tik keliais žodžiais užsimena apie ketinimą auginti riešutus. Pagėgių kraštas pagal vidutinę metinę oro temperatūrą yra palankus šiai veiklai. Iš Lenkijos jau atsivežė ir pasodino pirmuosius lazdynų sodinukus. Pramoninis riešutmedžių auginimas – nauja sritis mūsų krašte. Riešutmedžiai – ne eglaitės, jie gana reiklūs, juos reikia saikingai tręšti, prižiūrėti nuo ligų, kenkėjų, apskabyti medžio apačioje beprasikalančius ūgliukus, prižiūrėti pomedžius, saugoti nuo piktžolių. Būsimos riešutmedžių giraitės savininkas dar tik semiasi patirties iš knygų, pokalbių su kolegomis Lenkijoje. Po metų kitų ant Rukuose išaugintų kalėdinių eglaičių jau galėsime kabinti riešutų girliandas. Tada mūsų kieme bus dviguba šventė.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras