Tomas Kairiūnas: „Visada vadovaujuosi jausmais, jei kur širdis traukia – einu...“(2)

Vitalijus KIEŽA

2011-12-13 14:17
Tomo Kairiūno asmeninio archyvo nuotrauka

„Žmonės, pažinę padanges iš arti, kitokie – jie laisvesni“ – sako Tomas Kairiūnas. Tomo Kairiūno asmeninio archyvo nuotrauka

Po dešimties nesimatymo ir tylos metų visagalis socialinis tinklapis „Facebook“ padėjo susirasti seną gerą pažįstamą Tomą Kairiūną-Pufiką ir atnaujinti nutrūkusius ryšius su juo. Kiek pamena, būtent pravarde jį visi Tauragėje šaukdavo, o nesuskaičiuojamas būrys pažįstamų ir bendraminčių net nežinojo jo tikrosios pavardės. Manau, nemažai skaitytojų atpažins ir prisimins guvų, aktyvų ir nenustygstantį vietoje, aktyviai besireiškiantį ir visada besišypsantį, sunkokai, su didelėmis pastangomis lietuviškus žodžius dėliojantį vaikinuką.

Antrieji namai

1995-aisiais Tauragė tapo jo antraisiais namais. Šviesesnio gyvenimo ir geresnių galimybių savo vaikų ateičiai ieškodami, Tomo tėvai nusprendė persikelti šiapus Nemuno, į Kairiūnų šeimos galvos gimtinę. Pirmasis atvyko Pufikas, jam įsikurti padėjo dėdės šeima, vėliau persikėlė ir tėtis Valentinas, mama Nina ir brolis Andrius.

Nebuvo lengva Tomui nei Sovetske, nei Tauragėje. Visur jam tekdavo baltos varnos vaidmuo. Gimtajame Sovetske nuostabą, o dažnai ir pašaipą kėlė jo lietuviškas vardas ir pavardė, tad dažnai tekdavo pakovoti už save. O Lietuvoje užkliūdavo iš mamos protėvių paveldėtas atlapaširdiškas būdas ir lengvai „šlubuojanti“ lietuvių kalba. Bet iš Pufiko trykšte trykšanti teigiama energija ir gera nuotaika, pozityvus požiūris į gyvenimą pavergdavo daugelio širdis.

Dar Sovetske Tomas su pagyrimu baigė muzikos mokyklą, lankė šokių pamokas ir klasikinių imtynių sekciją, todėl ir Tauragėje netruko rasti sau patrauklios veiklos. Roko klube „Senoji pilis“ grojo bosine gitara, buvo aktyvus „neformalų“ susibūrimų Tauragės pilyje dalyvis. 1998 m. Tomas tapo šauniausiu Tauragės moksleiviu, tais pačiais metais šokių maratone užėmė trečiąją vietą.

Studijos karo akademijoje

Besimokydamas 12-oje klasėje, apsisprendė studijuoti Lietuvos karo akademijoje ir, nors daugelis skeptiškai vertino apvalučio, meniškos prigimties vaikinuko galimybes, savo užsibrėžtą tikslą jis pasiekė – Tomas išvažiavo į Vilnių. Studijų metai netruko prabėgti. Naujos pažintys ir patyrimai dar labiau praplėtė Tomo akiratį ir padėjo formuotis jo charizmatiškai, nesavanaudiškai, entuziazmu trykštančiai asmenybei. Dar studijuodamas Tomas sutiko būsimąją žmoną Aistę, kuri vėliau padovanojo jam du sūnus – Mykolą ir Povilą.

Po ketverių studijų metų Pufas įgijo leitenanto laipsnį ir kaip karininkas dar ketverius praleido kariuomenėje. Vėliau visa galva pasinėrė į verslą ir gilinosi į jo ypatumus. Daug sričių teko išbandyti: architektūrą ir dizainą, logistiką, skubių siuntų, statybų verslą, renginių organizavimą. O įgijęs patirties galiausiai įkūrė savo įmonę ir ėmėsi elektros instaliacijos bei saugos sistemų diegimo verslo. Pradėjo nuo nulio, sekėsi neblogai, bet prasidėjus ekonominei krizei teko verslą palikti.

Išbandymų metas

2009-aisiais gyvenimas Pufikui ir jo šeimai nepagailėjo išbandymų – sunki mažojo Povilo diagnozė, sudėtinga operacija, lėšų trūkumas. Būtent tuo metu Tomas susikrovė lagaminus į Islandiją. Prie viso to dar prisidėjo žmonos Aistės tėvelių netektys, ir visa tai per vienerius metus.

– Sunkūs buvo laikai ir Dievo mums siųsti išbandymai, – prisimena Pufas, – bet tai jau praeityje, svarbu, jog viskas gerai baigėsi.

Tomas su gerų žmonių pagalba įsikūrė Islandijoje ir išsivežė ten savo šeimą. Islandiją pasirinko neatsitiktinai. Pasak Tomo, tai nuostabi šalis auginti vaikus, nepakartojama gamta, atšiaurokas, bet užtat visada gaivus oras, geranoriškai nusiteikę ir stereotipų nepaisantys žmonės, ir svarbiausia – tai saugi šalis. Pufikas keliauja po šalį, įamžindamas jos kvapą gniaužiantį grožį, aktyviai domisi parasparnių sportu, su parašiutizmu susipažinęs dar tarnybos metais ir toliau sklando ore, tad jam nesvetimas ekstremalių pojūčių ir adrenalino teikiamo malonumo skonis.

Žmonės, pažinę padanges iš arti, kitokie – jie laisvesni, – sako Pufas.

Neapleido Pufikas ir savo kūrybinės veiklos, kaip ir anksčiau, rašo eiles, kuria dainas, jas įrašinėja studijoje ir tiesiog dovanoja savo artimiems žmonėms, nes jam patinka dovanoti save kitiems.

Naujasis etapas

Šiuo metu Tomas dirba spaudos reklamos spaustuvėje ir gilinasi į naujojo darbo subtilybes, tai kartu ir pragyvenimo šaltinis, ir įdomus darbas. Pufas – aktyvus išeivijos bendruomenės narys.

Nors Tomo šeimai sunkūs laikai jau seniai praeityje, visgi jie paliko pėdsaką, šiais metais judviejų su žmona keliai išsiskyrė, bet santykiai išliko puikūs. Kadangi Aistė su sūnumis liko Islandijoje, jie kartu rūpinasi mažaisiais „Kairiūkščiais“ bei stengiasi būti autoritetai savo atžaloms. Tomas, atradęs laisvą akimirką, skuba ją praleisti su Povilu ir Mykolu. Šiuo metu Pufo širdis vėl užimta, jis jaučiasi mylimas ir laimingas.

– O ko daugiau gi žmogui reikia, – šypsosi. – Jos vardas Suwanna, ji iš Tailando, ir mums gera kartu.

Ne diplomai, ne medaliai, ne padėkos, ne išsilavinimas ar pareigos lemia žmogaus vertę, o atvirumas, geraširdiškumas, jautrumas, ryžtas bei valia ir savęs dovanojimas kitiems.

– Aš toks jau žmogus, visada vadovaujuosi jausmais, jei kur širdis traukia – einu, jei ne... Nesusimąstau apie naudą ar nenaudą, nors yra tokių žmonių, kurie mane dėl to laiko kosmonautu, nenormaliu. Dėl to mano gyvenimo kokybė nė kiek neprastėja. Tokie mano pamatiniai gyvenimo principai ir vertybės...

Noriu pasakyti tiems tauragiškiams, kurie mane pažinojo ir padėjo mano gyvenimo kelyje, kad nė vieno jų nepamiršau, esu visa širdimi dėkingas už man skirtą laiką ir meilę. Linkiu sveikatos, ilgų ir prasmingų gyvenimo metų, – kalbėjo Pufas.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras