LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius: spaudos laukia sunki ateitis(2)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2011-05-07 11:32

Dainius Radzevičius: „Žurnalistams reikia naujų įgūdžių ir daug daug dirbti...“. FOTO: Renaldas Malychas

Gegužės 7-oji pažymima kaip Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, o žurnalistai seniai ją švenčia kaip savo profesinę šventę. Ta proga „Tauragės kurjeris“ kalbina Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininką Dainių RADZEVIČIŲ.

 

 

– Ką Jums reiškia ši diena?

– Man ši diena – didelė šventė. Kasmet. Todėl, kad studijų metais tai buvo ne tik graži pavasario diena. Jau tuo metu mes tiesiog švęsdavome ją kaip profesinės šventės dieną. O jei dar priminsime, kad ši diena turi labai gražią istoriją... Beje, kasmet Lietuvos žurnalistų sąjunga šią dieną teikia svarbiausias savo bendruomenės premijas – Vinco Kudirkos ir Vytauto Gedgaudo. Šiemet dar teiksime ir keliautojo, žurnalisto Mato Šalčiaus premiją. Ir švęsime Vilniuje kartu su žurnalistikos studentais. Tai – šventė!

– Po Nepriklausomybės atkūrimo LŽS, kaip ir kitos prestižinės kūrybinės sąjungos, tapo  profsąjunga, į kurią priimami visi žurnalistai, o ne tik geriausi, kūrybingiausi... Kaip dabar gyvuoja LŽS? Kokie užmojai ir nuveikti darbai?

– LŽS išsaugojo turėtą gražų pastatą sostinės Vilniaus gatvėje, jį ir labai gražiai suremontavo, o šiuo metu šis pastatas yra didžiausias LŽS turtas. Jis leidžia mūsų bendruomenei turėti pajamų savo veiklai plėtoti. Po minėtų pokyčių LŽS tik neišbarstė savo narių, bet nuolat jų daugėja – nuo 2003 metų, kai teko laimė vadovauti šiai garbingai ir senas tradicijas turinčiai organizacijai, mes pagausinome savo gretas nuo maždaug 500 iki daugiau nei tūkstančio profesionalių žurnalistų. Ir nors žurnalistikai ir žurnalistams dabar nelengva, labai gerų laikų niekada ir nebuvo. Visuomet buvo iššūkių ir problemų – labai skirtingų, bet labai sunkių. Juos ir sprendžiame bendromis jėgomis su labai šaunia pavaduotojų komanda (Audronė Nugaraitė, Juozas Šalkauskas, Audrys Antanaitis, Aldona Žemaitytė), LŽS Taryba ir Valdyba. Todėl drįstu labai drąsiai pasakyti – Lietuvos žurnalistai buriasi į bendruomenę ir bando spręsti daugybę sudėtingų uždavinių.

– Žurnalistų, spaudos „darbininkų“, padėtis vis sunkėja. Daugelį metų nemažai jų daliai mokėtas tik minimalus atlyginimas, o nuo honoraro darbdaviai neprivalėjo mokėti mokesčių „Sodrai“, todėl jų socialinės garantijos buvo labai menkos. Jūs buvote labai užsipultas, kai ėmėtės kovoti, kad honoraras būtų iš dalies prilygintas atlyginimui. Pasidalinkite mintimis apie tos kovos rezultatus.

Tai – ne kova. Man tai – darbas. Mane išrinko kolegos, manimi pasitikėjo, todėl reikia dirbti. Jaučiau pareigą panaikinti šią socialinę neteisybę, kai autorinius honorarus gaunantys žmonės neturėjo jokių socialinių garantijų, kurias turi bet kuris kitas dirbantysis. Tam pritarė ir LŽS suvažiavime 2006 metai susirinkę kolegos.

Tačiau gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis. Gavę socialines garantijas teoriškai, dabar mes visi Lietuvoje matome, kur atsidūrė visa valstybinė socialinio draudimo sistema. Neatsakinga ir populistinė valdžios politika, mano nuomone, veda prie šios sistemos bankroto. Tikiuosi, kad reformos bus pradėtos anksčiau nei dalis mūsų sulauks pensinio amžiaus. Tačiau autorinių honorarų „įsodrinimas“ padarė žurnalistus normaliais žmonėmis – dabar visi solidariai sunkiai mokame mokesčius, kad pensininkai galėtų gauti pensijas. Deja, dabartiniu metu žiniasklaidos verslas Lietuvoje dėl ekonominės krizės patyrė beveik mirtiną smūgį – pajamos iš reklamos nukrito perpus. O kur dar spaudai didėjantis PVM, brangstančios Lietuvos pašto paslaugos. Todėl didelė dalis žurnalistų dėl krizės buvo priversti sutikti dirbti už perpus ar net daugiau sumažintą atlyginimą. Tai – labai sunku.

– Žurnalistai ne tik buvo neapginti socialiai, bet ir beprasmiškai gali būti tampomi po teismus. Kaltinami privataus kaltinimo tvarka, patys turi apsiginti, nors teisiami ne už kokius nors buitinius konfliktus, o už laikraščio poziciją.

– Dabar žurnalistai yra socialiai apginti, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai. Nei daugiau, nei mažiau. Kita tema – teismai. Tai labai sudėtingas klausimas. Deja, labai dažnai dalis žurnalistų specialiai įveliami į teisinius ginčus, kai kritikuojami asmenys nori taip lyg ir atkeršyti už kritiką. Tačiau labai daug nekokybiškų televizijos laidų ar spaudos straipsnių nepatenka į teismus, nors ten jie turėtų būti. Neteisybės yra labai daug. Teisingumo trūksta dar labiau. Lietuvoje tai yra deficitas.

Šiek tiek ilgiau apsistokime prie žurnalistams už šmeižtą privataus kaltinimo tvarka iškeltų baudžiamųjų bylų, nes tuo lygiai prieš dvejus metus turėjau progos įsitikinti pati, laikraštyje pateikusi ataskaitą apie gyventojų prašymu komisijos apsilankymą atliekų tonomis apverstame kieme. Pavyko apsiginti. Kiek tokių bylų yra šalyje, kokia jų baigtis?

– Tikslios statistikos neturiu, nes ji viešai nėra prieinama. Yra dvi žinios – gera ir bloga. Bloga, kad pastaruoju metu juntama tendencija, jog vis daugiau žmonių kreipiasi į teismus dėl žiniasklaidos ir žurnalistų darbo. Vadinasi, yra nemažai pretenzijų – pagrįstų ir nelabai. Na, o gera žinia, kad kol kas nedaug bylų, kuriose kaltintojams pavyko įrodyti žurnalistų kaltę. Kiekvienas toks atvejis labai skausmingas žurnalistui, tačiau visuomet reikia žiūrėti į konkrečia situaciją – esu matęs įvairių sprendimų. Su kai kuriais sutinku, kai kurie, mano nuomone, yra abejotini. Toks yra Gintaro Visocko (www.slaptai.lt) nuteisimas už buvusio politiko, generolo Česlovo Jezersko įžeidimą.

Žurnalisto darbas nelengvas, ir kiekvienam kolegai visada linkiu labai rimtai pasverti, ar skleidžiama informacija yra pakankamai pagrįsta. Tik taip galima apsisaugoti nuo nepalankių sprendimų.

– Žiniasklaida, spauda irgi ne be nuodėmės. Kartais ji tampa politinės kovos įrankiu. Ne paslaptis, kad politikai kartais perka žiniasklaidą arba patys tampa jos savininkais. Ypač ši problema aktuali regionuose, nes vieni priversti išgyventi savo jėgomis, kitus gali pamaitinti politikų gaunami „otkatai“.

– Yra tokia bėda. Ne vien Lietuvoje. Tačiau vaistas ir receptas gali būti tik vienas – maksimalus žiniasklaidos verslo skaidrumas, žmonių ir ypač žurnalistų savigarba bei labai stipri savireguliacija.

– Kas gali padėti sunkiai besiverčiančiai regioninei spaudai, kai ją spaudžia nauji mokesčiai, kylančios kainos?

– Sulaukti pagalbos labai sunku. Ir lengviau nebus. Valdžia gali padėti tik iš dalies – galbūt pavyks sumažinti PVM popieriui, gal bus kiek kompensuotas spaudos pristatymas kaimuose. Bet ateitis laukia labai sunki – konkurencija žiniasklaidoje tik didėja. Internetas leidžia visiems kalbėtis vienu metu, ir spauda praranda monopolį. Žurnalistams reikia naujų įgūdžių ir daug daug dirbti. Linkiu jiems sėkmės.

– Ko pasitinkant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną norėtumėte palinkėti kolegoms?

– Kūrybiškumo, solidarumo, profesionalumo ir nepamiršti, kad žurnalistai – irgi žmonės.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras