Prisiminimai apie ponių laimę(1)

Indrė TUMĖNAITĖ, Eugenijus SKIPITIS

2009-02-24 06:00

E.Skipičio foto

2004 metų ruduo buvo auksinis. Jeigu būtų buvęs kitoks, šis renginys nebūtų įvykęs. Per Pagėgių miestelį maloniai ir išdidžiai šnarėdama nučiuožė ponių laimė. Stabtelėjo viešojoje bibliotekoje, žybtelėjo plieskiančiais moterų skruostais, subangavo gražiomis kalbomis, linktelėjo renginio sumanytojoms ir nutilo. Ir ką, sakyk, be to renginio daryti dabar? Kadangi prisiminimai žada būti gražūs, koks nors sausainis ar kavos puodelis moterų rankose, manykime, atsiras.

 

 

Paryžius be Elizėjaus laukų 

Prieškario Lietuvoje Pagėgiai vadinosi Mažuoju Paryžiumi. Nors Eliziejaus laukų nebuvo, bet tikri prancūzų kareivai kelis mėnesius lakstė po stadioną ir net vienoje gatvėje gyveno. Kur nakvodavo? Žino tik tamsi naktis. Tačiau paryčiais kiekvienam sutiktam lyg katinai kniaukė „Bonžur, bonžur“. Aišku, Pagėgiai tuo metu nekvepėjo Suvalkuose išpilstytais „Šaneliais“, bet dabartinės „Misisipės“ vietoje tekėjęs upelis buvo patogus nepriklausomybės ištroškusių lietuvaičių parymojimams. Ach, kaip jausmingai jos dūsaudavo iki kelių subridusios į rasą, kad stadione bėginėjantiems prancūzams nieko kito nelikdavo, kaip tik pulti jų gelbėti. Prancūzams išvažiavus dalis tų mergaičių tapo aukštuomenės damomis, nes buvo spėjusios įgyti tam reikalingos patirties. Solidžias pareigas einantys jų vyrai ne tik joms statė namus „pagal Kauną“, bet iš komandiruočių parveždavo šokolado ir skrybėlaičių. Pamažu per Luizos tiltą į kraštą atėjo aukštoji mada.

 

Skrybėlaičių tuštėjimo metas

Tiek apie grožio ištakas. Paskui ponių šokoladą suvalgė kitos kaimo mergaitės, po karo atėjo socialistinis lenktyniavimas, turkmėniško kartūno suknelės, lygios teisės ir raumeningos moterys ant traktoriaus postamento. Atėjo skrybėlaičių tuštėjimo metas. Jeigu kuri ją ir turėjo, tai dengė nuo svetimų akių, kad, gink Dieve, nepamatytų partsekretorius. Dėl to skrybėlaitės tapo brandaus socializmo atgyvena.

 

Šventė sau – šventė kitiems

Gal taip viskas ir būtų likę, jeigu Pagėgiuose nebūtų prasidėjęs skrybėlaičių judėjimas. Pirmiausia atsirado vąšelinis pretekstas. Neperteklinio laiko moteris Svetlana Jašinskienė turi slaptą pomėgį – pasiknebinėjimą vąšeliu. Jos laisvalaikis matuojamas siūlų sruogomis. O kaip kitaip gali galvoti atėjęs į jos darbų parodą: skrybėlės, skrybėlaitės – raštais ant raštų. Nuo vinguriavimo ne tik akys, bet ir širdis pasimeta.

Nors garsiai apie tai niekas nešnekėjo, tačiau likusios miestelio ponios, graužiamos balto pavydo, irgi nutarė neatsilikti. Čia sumanymo pliūpsnį, ko gero, bus patvieskusi bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė. Už lango jau stovėjo laukinis kapitalizmas. Stalčiuose, komodose, spintose radosi tam reikalingas galvos apdaras. Nė viena šito daikto taip nevadina, čia tik mes taip nežmoniškai elgiamės. Skrybėlaitės pavadinimas privalo garsiai skambėti, turėti paslapties, mokėjimo tinkamai daiktą ant galvos užsidėti. Neatsiejama moteriškos elegancijos dalis reikalauja žinių, susigaudymo mados vėjuose ir, žinoma, aristokratiškų manierų. Ir pagėgiškės visus aukščiau išvardytus slapčiausius moteriškumo komponentus parodė. Tą vakarą vakaras atrodė kitaip.

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras