Kaip gimsta šiaudiniai meškinai(2)

Jovita STRIKAITIENĖ | jovitas@kurjeris.lt

2009-02-03 06:00

Žemdirbių šventėje Virginija su vyru Benediktu ir dukra Vaida.

Jeigu būtų surengtas įstabiausių kompozicijų konkursas iš paprastų paprasčiausių po ranka pasitaikiusių gamtinių medžiagų, jį turbūt laimėtų lauksargiškė Virginija Šimkienė. Su tokia nuomone sutiktų rajono gražiausių kaimo sodybų konkurso komisija (Virginijos ir Benedikto Šimkų sodyba – tarp gražiausiųjų rajone) ir visi, matę šios moters žemdirbių šventėms sukurtas puošmenas, – žmonių, gyvulių ir gyvūnų figūras iš šiaudų, gėlių puokštes, vaisių, daržovių kompozicijas.

 

 

Išmonei tinka ir varnalėša 

Per praėjusių metų rajono žemdirbių šventę Tauragės kultūros rūmų sceną puošė Virginijos iš šiaudų sukurtos ūkininko, arklio, zuikio figūros, gėlių ir daržovių kompozicijos. Ką nors iš šiaudų kūrę žmonės žino, koks tai sunkus darbas.

– Mėnesį medžiagas renku, mėnesį dirbu, – sakė Virginija.

Šiaudų ji gauna iš ūkininkų, atrinkusi nesulamdytus, juos „nurėdo“ – nuima viršutinį sluoksnį. Iš vielos ar medgalių sukonstruoja būsimos figūros karkasą, jai talkina Benediktas, kitus darbus dirbant – dukros Daiva ir Vaida, anūkai Ieva ir Benas.

Baigtas darbas turi atitikti sumanymą, juk ant šiaudų kupetaitės neuždėsi etiketės, kad tai arklys, todėl reikia bent šiek tiek nusituokti apie žmogaus ir gyvūnų anatomiją.

Pirmoji Virginijos pusiau iš gamtinių medžiagų sukurta figūra buvo meškinas, sulaukęs didelio pasisekimo. Meškinas buvo padarytas prikimšus seną kombinezoną ir pritaisius jam galvą. O jo kailis – iš nunokusių varnalėšų, vadinamųjų kibišų.

Galima įsivaizduoti, kiek jų reikėjo šitam kūriniui, turbūt liko nusiaubtos visos Lauksargių kibišų plantacijos. Koks tai varginantis darbas, šį tą pasako vien šių piktžolių pavadinimas – jos visur kimba. Bet Virginija sako, kad nebuvo sunku, padėjo šeimos nariai. Anūkė meškiną buvo į mokyklos parodėlę nutempusi, visiems labai patiko.

 

Žemdirbių šventės pažadino išradingumą

Savo išmone Virginija yra pelniusi autoritetą, trejus metus iš eilės ji kviečiama papuošti žemdirbių švenčių aplinkos, visuomet maloniai nustebina, pati save pranokdama.

– Pati matau, kad mano padarytos figūros labiau darosi panašios į sumanytas, pirmosios ne visos buvo labai nusisekusios, – neslepia Virginija.

Moteris pasakojo, kad kurti paskatino labai paprasta priežastis – vienu metu abi jos dukros dirbo Lauksargių seniūnijoje (dabar – tik Vaida). Visa seniūnijos administracija, pasitelkusi vietinius ūkininkus, per žemdirbių šventę Tauragėje turėdavo įrengti ir papuošti seniūnijos „kiemelį“. Nemažai rūpesčių kildavo ir Virginijos dukrai Daivai, agrarinės tarnybos darbuotojai. Mama pasišovė dukroms padėti. Lauksargiškių „kiemelis“ išties būdavo įspūdingas.

Bet ši šventė greitai išblėso, nes buvo keistoka: seniūnijų atstovai, ūkininkai, susirinkę į miestą, rengdavo šventes miestelėnams: puošdavo „kiemelius“, rengdavo saviveiklininkų pasirodymus, vaišindavo kaimo gėrybėmis. Atsisakius „kiemelių“, viena šventė buvo surengta prie ūkinio turgaus. Čia V.Šimkienė dar labiau pasireiškė – iš gamtinių medžiagų sukūrė mergaitę, arklį, mešką su aviliu, įspūdingą daržovių kompoziciją.

Dvejus pastaruosius metus žemdirbių šventės vyko Tauragės kultūros rūmuose, nes buvo nuspręsta, kad nors kartą jie turi teisę patys švęsti, o ne linksminti kitus. Abu kartus scena buvo išradingai papuošta Virginijos iš gamtinių medžiagų sukonstruotomis žmonių ir gyvūnų figūromis, puokštėmis. Paskutinį kartą scenoje stovėjo iš šiaudų padarytas ūkininkas su pabaigtuvių vainiku, zuikis su gitara ir aklys.

Paklausta, iš ko paveldėjo kūrybiškumą, ji sako, kad giminėje tik mamos pusseserė Michalina „prie meno“ – Šiaulių pedagoginio universiteto dėstytoja, menotyrininkė.

 

Miestą iškeitė į kaimą

Virginijos ir Benedikto Šimkų šeima gyveno Tauragėje. Abu dirbo gamyklose, pasistatė kooperatinį butą, puikiai jį įsirengė. Pats Benediktas sudėjo uosio parketą. Virginija sako, kad norėjosi kažko daugiau, todėl su Benedikto seserimi Janina ėmė papildomai uždarbiauti kepdama konditerijos gaminius ir juos pardavinėdama turguose. Visokie sausainiai: braškės, grybukai, riešutai, krepšeliai buvo naujiena, pirkėjai puolė kaip musės prie medaus. Todėl metė darbą, naujove suviliojo ir vyrą, kuris išmoko nemažai kulinarinių gudrybių. Prekiauti važiuodavo į Kaliningradą. Bet po nepriklausomybės atkūrimo užsienyje – Rusijoje prekiauti tapo pavojinga, policija turėjo prekeivius saugoti nuo agresyviai nusiteikusių jaunuolių. Darbą buvo sunku rasti, todėl Šimkai nutarė keltis į Lauksargius ir ūkininkauti.

– Į kaimą nepuolėme visiškai aklai, vyras darbą gavo, ir aš vėliau susiradau, kur dirbti. Dirbu iki šiol. O iš ūkininkavimo nieko neišėjo. Menki tebuvome ūkininkai – dvi karvės, trys hektarai žemės. Lauksargiuose uždarius pervažą, smarkiai padidėjo atstumas iki mūsų žemės, ūkininkauti pasidarė per sunku, karves pardavėme, – pasakoja V.Šimkienė.

Virginija nesigaili miestą iškeitusi į kaimą, jai nepriekaištauja ir dukros. Abi neblogai įsikūrė, gyvena Lauksargiuose. Jauniausia Vaida Kuizinienė gyvena kartu su tėvais, dirba seniūnijoje socialine darbuotoja, augina dvylikametį sūnų Beną. Daiva Gudjonienė dirba apskrities viršininko administracijoje. Su vyru verslininku Sigitu Lauksargiuose nusipirko seną pastatą, kuriame kadaise buvo kultūros namai, dalį jo suremontavo ir apsigyveno. Šešiolikmetė Gudjonių duktė Ieva – „Versmės“ gimnazistė.

 

Kai namuose apsilanko karaliai...

Šimkų namuose rengiamos teminės šventės. Vienoje nuotraukoje – tėvai, pasipuošę kaip karaliai, dukros – kaip princesės, kitoje – per dukros gimtadienį atjojęs baltu „žirgu“ princas, dar kitoje – odinių drabužių vakarėlis. Mėgėjų persirenginėti spintos lūžta nuo įvairiausių ir keisčiausių drabužių.

– Į tokias šventes įsitraukia ir mūsų draugai. Labai džiaugiuosi, kad mano abi dukros panašiai mąsto, niekada nepasako: „O kam to reikia?“ Reikia ne kam nors kitam, o mums patiems. Sugalvojame temą, ieškome reikalingų drabužių, siuvame. Patys sau džiaugsmą pasidarome, nelaukiame jo iš kitų, – pasakojo Virginija.

Ji aktyviai dalyvauja Lauksargių bibliotekoje veikiančiame moterų klube, kuriam vadovauja Marija Rutkauskienė. Moterys organizuoja renginius pačios sau ir šeimų nariams. Pavyzdžiui, skrybėlių ar rankinukų gaminimo ir demonstravimo konkursus. Pastarajame renginyje dalyvavau. Kokios kaimo moterys išradingos, kūrybingos! Visos parodė didelę išmonę, o Virginijos rankinukas susirinkusius prajuokino iki ašarų. Įsivaizduojamu podiumu žengė dama, per petį persimetusi rankinuką... su krūtimis, į kurių spenelius įverti auskarai. Tas rankinukas iškeliavo į Prancūziją, atiteko kažkokiems artistams. Virginija jį labai lengvai pagamino – pasinaudojo teatruose naudojamu guminiu apvalkalu, tik reikėjo išmonės ir drąsos.

Nenusileidžia žmonai ir Benediktas – namuose moka visus darbus dirbti, padeda jai žmonių ir gyvūnų figūras kurti, griežia smuiku. Gaila tik, kad buvusi garsi kaimo kapela iširo.

 

Kieša ir kiti

Šimkų namuose nėra laidinio telefono, kaip ir daugelio kitų miesto ir kaimo gyventojų namuose. Dabar žmonėms patogiau turėti mobiliuosiuss. Bet Šimkų namuose kažkodėl kartais vis tiek atrodo, kad skamba laidinis telefonas, kurio signalas skiriasi nuo mobiliųjų telefonų skambučių. Kas gi čia galėtų skambėti? O gi tai Beno augintinis – didžiulė papūga Kieša demonstruoja savo sugebėjimus. Berniukui kalbantį paukštį užsienyje gyvenantis tėvas iš Kijevo parvežė. Vaikas jį moko kalbėti lietuviškai, bet Kieša čiauška tik rusiškai, sako „von“, „poceluj“ („lauk“, „pabučiuok“), juokiasi, švilpia, „skamba“ kaip laidinis telefonas. Bandau ir aš pabendrauti su kalbančia papūga, nes pirmą kartą tokią progą turiu, tačiau papūga tyli.

– Kieša su svetimais žmonėmis nekalba, – sako Benas.

Tarsi patvirtindamas jo žodžius paukštis šaižiai sušvilpia.

Kita, mažesnė papūga kažkodėl užsikrausčiusi ant spintos. Dar viename narve gyvena šešios ryškiaspalvės papūgėlės. Viename akvariume plaukioja du vėžliai, antrame – žuvytės, trečiame – vėžys. Namuose dar yra trys šunys ir vienas katinas.

Skaityti komentarus (2) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras