Restoranas „Deizė“: ryškios šviesos ir blankus aptarnavimas(16)

Jorė KAZLAUSKAITĖ | info@kurjeris.lt

2013-04-07 11:25

Picerija-restoranas „Deizė“. Renaldo Malycho nuotrauka

Neginčijama tiesa, kad namuose ruoštas maistas sveikiausias ir sočiausias, jei prie viryklės sukasi kulinariniais sugebėjimais pagarsėjęs šeimos narys. Tačiau būna ir taip, kad net ir aistringiausia virėja nori pasiimti laisvadienį ir su šeima pasimėgauti kito virėjo ruoštu maistu. O jei šeimos racioną sudaro šaldytas maistas ir prekybos centre pirkti pusgaminiai ir patiekalai, paruošti šildyti mikrobangų krosnelėje, išeigos į artimiausią maitinimo įstaigą tampa dažnos ir laukiamos.

Klientas tikisi visapusiškos kokybės

Juokaujama, kad Niujorke kas vienuolika sekundžių atidaromas vis naujas restoranas (realybėje – maždaug vienas per savaitę), siūlantis patiekalų įvairovę ir margą kaip „didysis obuolys“ aptarnavimą. Nors tūlas Prancūzijos ar Vokietijos pilietis vis dar tiki, kad mūsų miestas daugiamilijoninis, visgi Tauragė – ne Niujorkas, todėl esame priversti tenkintis pavieniais restoranais, keliomis kavinėmis bei greito maisto įstaigomis ir gausybe seno kirpimo valgyklų. Džiugina tai, kad kaip grybai po lietaus atidaromos vis naujos kepyklėlės, jaukios konditerijos parduotuvėlės, siūlančios ne tik kvepiančių skanėstų, bet ir kavos. Per praėjusius metus mieste duris atvėrė kelios naujos maitinimo įstaigos. Tai, be jokios abejonės, verčia pasitempti įsitvirtinusias senbuves.

Restoranuose lankosi įvairūs žmonės, kiekvienas ateina su savais norais ir pageidavimais. Jau nieko nestebina, kai klientas pasiteirauja apie maisto paruošimo būdą, sudėtį, ekologiškumą. Šiandien restoranų lankytojai reiklūs, kelia aukštus reikalavimus ne tik maistui – jie tikisi malonaus aptarnavimo, atitinkamos aplinkos ir pagarbos patiektam maistui. Miestelėnai dažnai tarpusavyje aptarinėja maisto kokybę ir aptarnavimo lygį Tauragėje. Vieni giria, kiti peikia, tačiau kritiška nuomonė viešoje erdvėje nepasirodo. Galbūt taip yra dėl vis dar sklandančio mito, jog neigiamas atsiliepimas gali pakenkti ne tik kritikuojamai įstaigai, bet ir pačiam kritikui. Aš išdrįsiu paprieštarauti, nes manau, kad net ir pats prasčiausias restorano, kavinės ar užeigos įvertinimas tik pritrauks smalsuolių, norinčių įsitikinti, ar iš tiesų yra taip. O tai suteikia progą maitinimo įstaigos personalui pagerinti savo įvaizdį. Taip mes, lankytojai, galime prisidėti prie mus tenkinančio rezultato. O kodėl tai darau aš? Atsakymas paprastas – man patinka lankytis restoranuose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose, patinka išbandyti naujus patiekalus, atrasti dar nepažįstamus skonius ir kvapus. Pasinaudojusi sukaupta patirtimi ir žiniomis apie maisto paruošimą, tikiuosi, kad draugiška kritika pasitarnaus kaip patariamasis balsas. Ši apžvalga yra gryniausia asmeninė nuomonė ir įspūdžiai.

Nieko prašmatnaus, bet malonu

Su šeima nutarėme pavakarieniauti malonioje aplinkoje. Kadangi nesinorėjo išsiruošti į tolimesnę kelionę, pasirinkome gerai mieste žinomą maitinimo įstaigą – restoraną „Deizė“. Įstaigos internetiniame tinklalapyje skelbiama, kad čia mūsų lauks „stilingas, ramuma ir elegancija alsuojantis restoranas, tinkamas bet kokiai progai“. Su šiuo teiginiu sunku ginčytis, nes tai skonio reikalas. Lankėmės ne pirmą kartą, todėl žinojome, kad mūsų laukia klasikinio stiliaus interjeras. Nieko išskirtinai prašmatnaus, tačiau sukurta maloni, šventiška aplinka – ryškūs sienų apmušalai, apšviesti daugybe šviestuvų. Įėjus į salę akį džiugina iškrakmolytomis baltomis staltiesėmis nukloti stalai, prie staltiesių priderintos medžiaginės lino imitacijos servetėlės, pagal visas stalo serviravimo taisykles sustatytos spindinčios taurės, dailiai surikiuoti įrankiai. Galbūt, sakysite jūs, tai tik smulkmenos, tačiau malonu, kai akivaizdžiai parodomas dėmesys lankytojui, tuomet lieka mažesnė tikimybė, kad vietoje jautienos bus patiekta arkliena. Užbėgant už akių pokalbiui apie maistą teisinga būtų paminėti ir tai, kad žodis „ramuma“ Tauragėje ne tik daugiareikšmis, bet ir prieštaringas: apsilankius eilinį savaitės vakarą mūsų laukė nykiai tuščia restorano salė antrajame aukšte. Buvome vieninteliai klientai, tačiau iš kažkur pasirodžiusi padavėja, nespėjusi mūsų palydėti iki stalelio, suskubo visu garsu paleisti lietuviškos estrados atlikėjų muziką, kurią, sunkiai beįstengdami susikalbėti, kentėme visą vakarą. Tačiau, kaip sako mano močiutė, vien grožiu ir muzika sotus nebūsi, todėl pereikime prie meniu.

Skonio niuansai

Į rankas paėmusi gerai pažįstamą ir jau senokai nesikeitusį meniu, nutariau išbraukti iš atminties ankstesnę nusisekusių ir nelabai vakarienių patirtį, kad galėčiau objektyviai įvertinti vieno vakaro avantiūrą. Pirmasis galvosūkis – užsisakyti užkandžių ar ne. Nutarėme, kad patiekti dienos sriubą (apie 4 Lt) ir lietuvišką delikatesą – keptą duoną su česnaku ir sūriu (7 Lt) – neturėtų užtrukti. Apsirikome. Rūgštynių sriubą patiekė kartu su antraisiais patiekalais, o kepta duona ant stalo gulė jau mums spėjus paragauti karšto pagrindinio patiekalo. Rūgštynių sriubą tądien išvirė gardžią ir sočią, tačiau vienos iš pagrindinių restorano taisyklių paisoma nebuvo: neatsiklausus įdėta grietinė sugadino visą skonį, teko sriubą graibyti iš kraštų, kad nepatektų grietinės, duonos turėjome pasiprašyti, nes taip ir nebūtų atnešę. Vienam iš mūsų draugijos teko visai atsisakyti sriubos, nes, nelaimei, skrandis netoleruoja laktozės. Iš šitos situacijos išlošė senelis, jam vis vien, kas ir kaip, svarbu sotu ir daug. Pirmasis nemalonus incidentas buvo pamirštas, nes lėkštėse garavo mūsų antrieji patiekalai, todėl nieko nelaukę kibome ragauti virėjo kūrinių. Beje, vaikui užsakytą picą „Margarita“ (7 Lt) patiekė iškart. Už tai likome labai dėkingi ir įvertinome kaip tinkamą restorano požiūrį į jauniausiuosius klientus. Picą iškepė gardžią, neliko nė kąsnelio.

Vištienos užkepėlę (14 Lt) užsisakęs asmuo liko sužavėtas skonio ir pateikimo – nepriekaištingai grietinėlėje ištroškintos daržovės derėjo su minkšta vištos mėsyte. Patiekalas buvo švelnaus, bet ne nuobodaus skonio. Patiko įdomus užkepėlės pateikimas: ant molinio dubenėlio užkeptas blynelis ar kvietinė duonelė, kurią galima skanauti kartu su užkepėle.

Įdarytas upėtakis folijoje (22 Lt) atrodė įspūdingai, tačiau erzino kažkoks neįprastas prieskonis, nors labai kritikuoti nėra už ką. Daržovių daug ir įvairių: tos, kuriomis įdarytas upėtakis, buvo skanios, be jų, lėkštėje puikavosi šviežių daržovių ir salotų garnyras, ryžiai nesulipę. Žodžiu, įvertinimas geras, nors tobulėjimui vietos dar daug – už tą pačią ir net mažesnę kainą kitos maitinimo įstaigos siūlo gardesnių upėtakio variacijų.

Antruoju patiekalu pasirinkus sterko filė su krevečių padažu (26 Lt) verdiktas būtų toks pat – gerai, bet būna ir geriau. Pačiam sterkui priekaištų neturėjome, daržovės puikios, ryžiai nusisekę, tačiau krevečių padažas gadino skonį išryškintu riebumu ir keistu prieskonio niuansu. Minusą skyrėme dar ir todėl, kad meniu nuotraukoje ant sterko puikavosi įspūdingas vėžys, kurio lėkštėje pasigedome. Teisybės dėlei reiktų paminėti, kad dar kartą apsilankę ir užsisakę sterką vėžį vis tik išvydome. Belieka tik spėlioti, kur jis dėjosi aną vakarą.

Jautienos troškinio (20 Lt) skonis kompanijai taip ir liko paslaptis, nes jį tyliai sudorojo senelis ir į klausimą, ar skanu, atsakė trumpai ir aiškiai – „Gerai“. Galime pakomentuoti tik bendrą vaizdą – maisto kiekio lėkštėje ir kainos santykis atrodė teisingas, mūsų senelis pasisotino, vadinasi, viskas gerai.

Du vakarieniavusieji panoro paragauti jautienos kepsnio trintų česnakų padaže (25 Lt). Keista, bet abiejų nuomonės skyrėsi. Vienam patiko, kitam – nelabai, nes užkliuvo „guminis“ mėsos kietumas, trukdęs mėgautis patiekalu. Prie kepsnio buvo patiektos gardžios apkepintos bulvių puselės ir šiltos daržovės. Bendros nuomonės dėl šio patiekalo taip ir nepriėjome, todėl vienintelė išeitis – sužinoti, ar „Deizėje“ skanus jautienos kepsnys – apsilankyti ir patiems paragauti.

Sočiai ir įvairiai pavakarieniavę ryžomės užsisakyti saldžiųjų patiekalų. Užsisakėme desertą „Sniegutis“ (6 Lt), kurį sudaro trinta varškė, trintos braškės ir ledai. Likome patenkinti – desertas buvo ne per šaltas ir ne per riebus, varškė šviežia ir gerai pertrinta. Nuvylė ir labai sumenkino virtuvės darbą karamelinis pyragas (6 Lt), kuris, kaip paaiškėjo, yra sūrio pyragas su karamele, todėl vargšui laktozės netoleruojančiam svečiui staigmena pasirodė nevisai vykusi. Ir tai nebuvo blogiausia. Desertas atiteko kitam svečiui, kuris skundėsi nekokiu deserto skoniu ir tuo, kad pyragas labai šaltas, iš kraštų atitirpęs, o vidury dar likę ledukų. Tai nepateisinama. Jei desertas užšaldomas, kliento lėkštėje tai neturėtų paaiškėti. Lakoniškai tariant, likome „apšalę“ virtuvės abejingumo. Blogą įspūdį sušvelnino firminis restorano desertas ir pasididžiavimas „Deizė“, tapęs vakaro kulminacija ir džiaugsmu jauniausiajam lankytojui. Ačiū už tai.

Noras apsilankyti nedingo

Dar norėtųsi pridurti keletą žodžių apie tai, kaip nederėtų elgtis padavėjai. Suprantame, jog dirbti padavėja sunku, darbo valandos ilgos, atlyginimas ne pats geriausias, tačiau versti klientą ilgai laukti sąskaitos nereikėtų (tai įtraukta net į „Forbes“ žurnalo sąrašus kaip viena iš dešimties pagrindinių taisyklių restoranams), kaip ir nederėtų palikti ant stalo nereikalingų taurių ar įrankių. Mus aptarnavusiai mergaitei linkime pamilti savo darbą ir neapsunkinti klientų savo nenoru būti darbo vietoje.

Už vakarienę šešiese sumokėjome šiek tiek daugiau nei 300 litų (įskaitant alkoholinius gėrimus, sultis ir kavą) ir arbatpinigių. Pabaigai vis tik prisiminsiu ankstesnę patirtį šioje įstaigoje ir pridursiu, kad restorane galima užsisakyti kiniškų patiekalų, kuriuos, esame girdėję, gamina virėjas iš Kinijos. Tauragėje tai bene vienintelė kiniška virtuvė, siūlanti platų egzotiškų patiekalų pasirinkimą ir garsėjanti skaniais valgiais. Be to, tame pačiame pastate įsikūrusi picerija. Jei įdomu, ar dar kartą apsilankysime „Deizėje“, atsakymas paprastas – žinoma, juk Tauragėje restoranų pasirinkimas nedidelis. Lieka tik tikėtis, kad ir be didelės konkurencijos, mūsų miesto restoranai sieks pritraukti daugiau klientų šviežiais ir kokybiškais produktais, netikėtais ingredientų deriniais, kurie taps tikra gurmaniška puota kiekvienam. Labai tikimės, kad kitą kartą apsilankę „Deizėje“ galėsime tarti tik pagiriamuosius žodžius, nors labai peikti (išskyrus smulkmenas ir tą nelemtą pyragą) ir šįkart nebuvo už ką. Visame pasaulyje ir Lietuvoje ryškėja tendencija, kad maitinimo įstaigos atsakomybė klientui yra daug svarbesnė nei bet kokia kita kontrolė.

Skaityti komentarus (16) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras