Viename darbe – 50 metų(10)

Į dešimtuką – iš pirmo karto

Kai kurie žmonės savo vietos gyvenime ieško ilgai ir sunkiai, kai kurie jos taip ir neranda. To negalėtum pasakyti apie Valę Gailevičienę, jau 50 metų dirbančią AB „Tauragės maistas“.  Įmonė, į kurią atėjo padirbėti būdama penkiolikos, tapo sava visam gyvenimui.        

Į įmonę, tada dar vadintą Mėsos kombinatu, Valė atėjo 1961 metų liepos 1-ąją, baigusi 8 klases – padirbėti per vasarą. Tris vaikus vienai auginusiai mamai buvo sunku išlaikyti šeimą, reikėjo padėti. Iš pradžių mergaitė dirbo gamyboje:

– Išbandžiau visus darbus, teko padirbėti visuose cechuose, o po penkerių metų pradėjau dirbti firminėje kombinato parduotuvėje, – prisimena V.Gailevičienė.

Tebedirba joje iki šiol – firminiame bendrovės skyriuje „Aibėje“, o šeštadieniais – didžiajame turguje.

Žinoma, per pusę amžiaus būta visko, tačiau dabar moteris sako prisimenanti tik gerus dalykus. Sako, kad dirbti jai visada buvo smagu. Tada įmonėje buvo daug jaunimo, buvo linksma, ir joks darbas neatrodė sunkus.

– Dirbau, ką reikėjo, – sako V.Gailevičienė, – nesu pasakiusi, kad sunku, kad nedirbsiu, nors teko paragauti visokių, net ir pačių juodžiausių darbų...

Per tuos metus ji matė daug direktorių – pradėjus dirbti trumpai direktoriavo toks Škliaras, po jo – Šnapštys. V.Gailevičienė sako, kad visi direktoriai jai buvo geri, nė apie vieną nieko blogo pasakyti negalėtų. Ko gero, visi pasaulį mato iš savo varpinės: kitus neretai juodina tie, kurie ir patys ne itin balti...

Lojalumas įmonei – nemadingas?

– Nedaug turime darbuotojų, kurių darbo kortelėje būtų tik du įrašai, – sako direktorius.   

Tokie žmonės kaip V.Gailevičienė, pasak M.Lenktaičio, – įmonės turtas.

Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo įprasta karjerą pradėti vienoje įmonėje ir joje dirbti iki pat pensijos. Dabar realybė kitokia. Personalo atrankos specialistų teigimu, daugelis žmonių vidutiniškai pakeičia nuo trijų iki dešimties darboviečių. Priežasčių esama įvairių: karjeros aukštumų siekis, noras daugiau uždirbti, nesutarimai su vadovais, kolektyvu ar pablogėjusi įmonės padėtis. Darbuotojai, kurie dar neapšilę kojų vienoje įmonėje, kelia sparnus ir išeina į kitą, geresnes sąlygas pasiūliusią bendrovę, gali ir netapti gerais specialistais. Neretai žmogus, kuris įmonėje yra suvalgęs ne vieną pūdą druskos, pranašesnis už jauną, veržlų, bet gyvenimo neužgrūdintą specialistą. Mokslininkai yra įrodę, kad anksčiau žmonės buvo gerokai lojalesni organizacijai ar įmonei. Dabar daugelis jaunesnės kartos darbuotojų yra lojalūs sau, savo sričiai, įsitikinimams ar tikslams. Tikriausiai tai nėra blogai, tačiau vis dėlto kai lieka ištikimi vienai įmonei visą gyvenimą, „serga“ dėl jos prestižo, prireikus į gina, negali nekelti susižavėjimo.

– Valę pavadinčiau įmonės patriote tikra to žodžio prasme, – sakė M.Lenktaitis. – Manau, kad ji yra turėjusi ne vieną galimybę pakeisti darbą, susirasti lengvesnį, tačiau lengvų kelių ji neieškojo. V.Gailevičienė ir pati sako, kad jai visada rūpėjo įmonės vardas, todėl pirkėjų nuomonę apie produkciją, pastabas ji visada perduoda vadovybei. Ir džiaugiasi, kad jos klausomasi.

Amžius – dar ne viskas

Energijos ir sveikatos V.Gailevičienei išties galima pavydėti. Šešiadešimtmetį perkopusi moteris ir šiandien žvali, energinga, visada gerai nusiteikusi. Du vaikus užauginusi, keturiais anūkais besidžiaugianti moteris sako ir dabar su dideliu noru kasdien einanti į darbą. Pernai išgyvenusi didelę netektį – palaidojusi vyrą, V.Gailevičienė nepalūžo. Netgi sugebėjo išmokti vairuoti automobilį, gauti vairuotojo pažymėjimą.

– Žinau, mane mielai pavežiotų ir vaikai, tačiau nenoriu niekam būti našta, juk jie labai užsiėmę...

Dabar V.Gailevičienė prireikus pati sėda prie „Renault Scenic“ vairo ir suka į sodą, kur jos gėlės, daržovės – sielos atgaiva.