Verslo sėkmę garantuoja nuolatinis noras tobulėti(11)

– Kadangi artimiausiu laiku bus švenčiamas jūsų individualiosios įmonės „Bremena“ dvidešimtmetis, pokalbį pradėsime nuo verslo. Kaip valdžia – šalies, rajono – jums padėjo ar trukdė plėtoti verslą?

– Su „Bremenos“ kolektyvu esame dėkingi visoms valdžioms, kad mums nesudarė šiltnamio sąlygų, tai privertė mus būti atkaklius, ieškoti, tobulėti. Centrinei valdžiai būtų verta atskirai „padėkoti“, kad vieni pirmųjų pradėję įgyvendinti siekį, kad žmonės galėtų naudoti pigesnę ir švaresnę energija, iki šiol negalime gauti reikalingų licencijų, kad galėtume tęsti šią šaliai ir gyventojams svarbią veiklą. Laukuvoje ir Šakiuose įrengėme pirmąsias efektyvias, „švarias“ katilinės, kuriose vietoje brangaus, sukeliančio didelę taršą skystojo importinio kuro naudojama biomasė, jos atsipirko per keletą mėnesių ar metus. Manau, kad esame stabdomi neduodant mums licencijų todėl, kad vienus veikėjus valdo dujų, kitus – naftos vamzdžiai ir keletas monopolijų. O vietinei valdžiai reikėtų padėkoti, kad kolektyvą užgrūdino – „pasiuntė“ dirbti visoje Lietuvoje, todėl išmokome dirbti efektyviau.

– Ko reikėtų, kad verslas galėtų lengviau kvėpuoti?

– Reikėtų ko nors tikėtis, bet nesitikiu. Artėja Seimo rinkimai, vėl bus žarstomi pažadai, o paskui vėl viskas bus kaip buvo. Didžiausia parama verslui būtų – jam netrukdyti. Tikiuosi, kad kada nors vis tiek ateis laikas, kai visų lygių valdžia sudarys sąlygas verslui, žiūrės, kad nebūtų iškreiptos rinkos diktuojamos sąlygos. Ką nors darantis, dirbantis žmogus yra negerbiamas. Albumuose, bukletuose, reprezentuojančiuose Lietuvą, jos miestus, kaimus gali pamatyti šokančius, dainuojančius, švenčiančius žmones, bet retai pamatysi tuos, kurie sukuria visas vertybes, moka mokesčius.

– Domitės alternatyviomis energijos rūšimis. Kuri iš jų perspektyviausia Lietuvoje, mūsų regione?

– Galiu pasveikinti Tauragės rajoną, kad gerokai aplenkė visą šalį išgaudamas „žaliąją“ energiją. Rajone vėjo jėgainės, hidroelektrinė, biomasę naudojančios katilinės pagamina daugiau energijos nei jos sunaudojama. Tauragės rajonas šiuo požiūriu pirmauja šalyje. Lietuvoje dar daug reikės nuveikti, kad būtų įgyvendintos Briuselio direktyvos 2020 metams – numatyta, kad iki to laiko Europos Sąjungoje 24 procentai pagaminamos energijos būtų „žalioji“. Pas mus apie 90 procentų šilumos centralizuotose katilinėse pagaminama naudojant biokurą, todėl šiluma pati pigiausia. Kauniečiai už mus moka maždaug 50 procentų, vilniečiai – maždaug 40 procentų daugiau. Jei mes už šilumą mokėtume tiek, kiek vilniečiai, per metus turėtume išleisti 7 milijonus litų daugiau. Pigesnė šiluma stiprina mūsų rinką. Per tą laiką, kai Tauragėje imta kūrenti biomase, apie 100 milijonų litų pasiliko Lietuvoje, o ne buvo „išvežta“ kitur. Priimtiniausias energijos gamybos būdas – iš biomasės. Galima plėtoti vėjo energetiką, energiją gauti iš šiukšlių, dumblo. Gaminant ir naudojant „žaliąją“ energiją yra didelis ne tik ekonominis, bet ir ekologinis efektas. 1987 metais, kai buvo sukūrenama apie 20 tūkstančių tonų sieringo mazuto, Tauragė pagal viršutinių kvėpavimo takų susirgimus buvo atsidūrusi ketvirtoje vietoje. Dabar mūsų padėtis daug geresnė nei kitų miestų. Garsinkime tai, jei norime sulaukti turistų, investuotojų.

– Kokios pačiosreikalingiausios savybės verslininkui, kolektyvo vadovui?

– Tos pačios, kaip ir kiekvienam žmogui: turėti tikslą, daug dirbti, atkakliai jo siekti, tikėti tuo, ką nori padaryti, surasti bendraminčių, svarbu mokėti bendrauti, būti diplomatiškam, įžvalgiam. Man pasisekė, turiu puikų kolektyvą, su kuriuo 20 metų esame kartu.

– Kodėl tiek daug, atrodytų, perspektyvių bendrovių bankrutavo, o „Bremena“ sugebėjo išsilaikyti per visus sunkmečius?

– Apie kitus spręsti negaliu, bankrotus galėjo lemti labai daug priežasčių. Mes išgyvenome todėl, kad  niekada nemelavome klientams, siūlėme tik tai, kas atsiperka, o klientai visada mumis pasitikėjo, priėmė siūlomas naujoves.

– Dalis jūsų gyvenimo skirta krepšiniui, bet, manau, neatskleisite, kiek išleidote jį remdamas. Bent pasakykite, ką tai jums davė kaip žmogui?

– Krepšinis – mano hobis. Jį žaidžiu nuo mažų dienų iki šiol. Pinigai – dar ne viskas, teigiamų emocijų, gerų draugų, nuostabaus bendravimo už jokius pinigus nenupirksi. Man krepšinis – kaip gero spektaklio premjera. Treneriai čia – režisieriai, teisėjai – kritikai, žaidėjai – artistai, o žiūrovai – visuomet būtina pasisekimo dalis. Nuostabu dar ir tai, kad niekas iš anksto nežino, kaip spektaklis baigsis.

– Esate žinomas kaip renginių, pagalbos reikalingų žmonių rėmėjas. Iš kur, būdamas suvalkietis, atsinešėte šią dvasią?

– Devyniasdešimt procentų visko mes gauname iš savo tėvų. Tėvai buvo paprasti kaimo žmonės, tėvas dirbo mechaninėse dirbtuvėse, mama – fermoje. Mums teko patirti nemažai vargo, bet buvome laimingi. Tėvų nebėra, man liko jų brangus atminimas. Vėl grįšiu prie minties, kad labiau turi būti pastebėti eiliniai dirbantys žmonės – prisiminti, pagerbti, o pagalbos reikalingi turi jos sulaukti. Būtina remti kultūrą ir sportą, jei norime gyventi geriau, linksmiau, lengviau. Kultūriniuose, sporto renginiuose patirtos teigiamos emocijos gali praskaidrinti gyvenimą, naikinti pyktį, gyvenimo ydas – alkoholizmą ir kitas.

– Nemaža jūsų gyvenimo dalis skirta politikai, rajono tarybos nariu buvote renkamas ne vieną kartą. Pirmą kartą į ją atėjote su Sąjūdžiu, dabar vėl esate liberalcentristų atstovas. Kokie pokyčiai – teigiami ir neigiami – įvyko rajono politikoje?

– Manau, kad rajono taryboje neturėtų būti politikos, tik ūkiniai, ekonominiai reikalai. Kai kurie dedasi politikais, gimsta intrigos, nuo to tik blogiau žmonėms ir pačiai politikai. Verčiau pasidžiaukime, kaip mūsų darbai atsispindi miesto veide. Tik aklas gali nematyti, kaip pagražėjo Tauragė – su Europos Sąjungos pagalba atnaujintos aikštės, skverai, gatvės, išskirtinis dalykas – miesto šilumos tinklų pertvarkymas. Tačiau neigiamai vertinu įvestą rinkliavą už atliekas, pasirinktas ne pats optimaliausias variantas, jis neatitinka nuostatos, kad mokėti privalo teršėjas, nes gyventojams skaičiuojama pagal būsto plotą, užmirštas atliekų rūšiavimas. Prie šio opaus, gyventojus piktinančio reikalo dar reikės grįžti.

– Kodėl pasirinkote Liberalų ir centro sąjungą?

– Niekada nepriklausiau jokiai partijai, nors ir buvau atkakliai raginamas, sakiau, stosiu tada, kai liks tik trys stiprios partijos. Nesulaukiau, partijų daug, kuriasi vis naujos. Liberalcentristai patraukė dėl panašaus mąstymo ir vertybių skalės, ten pamačiau daug padorių, išsilavinusių žmonių, nemažai atsidavusių sportui, tokių kaip Rimantas Martinavičius, Vilmantas Liorančas, Gediminas Sakalauskas, Gintaras Cemnalianskis ir kiti. Ryžausi eiti kartu su jais, kad ką nors pakeisčiau. Tačiau sunku daugiau ką nors padaryti, nes per mažai žmonių dalyvauja politikoje, nors permainos yra pribrendusios.

– Kodėl liberalcentristus persekioja nesėkmės, praėjusią kadenciją praradote savo merą, buvote išstumti iš valdančiosios koalicijos?

– Nesiplėsdamas noriu pasakyti, kad prie viso to prisidėjo nematomo režisieriaus ranka. Stipriname savo pozicijas, turime naują, jauną, energingą skyriaus vadovą Vidą Bičkų, tikiuosi, kad atsigausime.

– Kas jums yra šeima?

– Šeima man yra viskas. Už tai, ką man pasisekė padaryti gero, turiu padėkoti žmonai Reginai. Džiaugiuosi, kad mudviejų sūnūs Šarūnas, Gintaras ir augintinis Vygandas, visišku našlaičiu likęs ir mūsų šeimoje augęs žmonos brolio sūnus, jau yra baigę aukštuosius mokslus, dirba. Šarūnas baigė Kauno technologijos universitetą, dirba „Bremenoje“, Gintaras įgijo diplomą Vilniaus universitete, dirba vienoje šveicarų firmoje sostinėje, Vygandas gyvena Londone, verčiasi baldų prekyba, su žmona Sandra augina sūnelį Lauryną. Pirmajam mūsų anūkėliui jau dveji metukai, jis bent dvidešimt kartų jau buvo Lietuvoje, kalba lietuviškai.

Gyvenimas yra nuostabus, atneša naujų minčių, idėjų, naujų žmonių.