Tylą nugali gestų kalba(0)
Rasa Kancevyčienė. FOTO: Renaldas Malychas
Kurčiųjų pasaulis sveikiesiems pažįstamas nedaug. Daugiau apie jų gyvenimą gali papasakoti tik tiesiogiai su šiais žmonėmis susiduriantys jų „gelbėtojai“ visose situacijose – gestų kalbos vertėjai. Kovoti dėl savo talentų pripažinimo, siekti išsilavinimo jiems – kur kas sunkesnis uždavinys nei galima įsivaizduoti. Apie kurčnebyliams kylančias kliūtis sutiko papasakoti gestų kalbos vertėja Rasa Kancevyčienė.
Traukos centras – Tauragė
– Klausos negalią Lietuvoje turi apie 30 tūkstančių žmonių, – pasakoja Rasa. – Žinoma, tas skaičius nuolat kinta, nes kurtumas atsiranda ir dėl senatvės. Tauragėje ir visoje rajono savivaldybės teritorijoje šią negalią turi maždaug 135 žmonės. Kadangi kurtieji irgi migruoja, išvyksta į užsienį ieškoti sotesnio duonos kąsnio, dėl šeimyninių aplinkybių išvažiuoja gyventi į kitus Lietuvos miestus, šis skaičius irgi kinta. Vis dėlto Tauragė Lietuvos kurtiesiems yra savotiškas traukos centras. Visos Lietuvos kurtieji žino apie mūsų veiklą, paramą šios negalios ištiktam žmogui, todėl ne toks retas atvejis, kai kurtieji gyvenimui renkasi mūsų miestą. Padėti šiai socialinei grupei integruotis į visuomenės gyvenimą yra mano pareiga.
Per trylika metų pavyko padaryti labai daug. Tauragės kurtieji atsikratė kompleksų, švenčia savo šventes, juos pasiekia numatyta socialinė parama. Kažkada Rasos suburta kurčiųjų bendruomenė jau turi savo susiformavusias tradicijas.
Tokie patys, kaip visi
Pasak vertėjos, dabar kurtieji kur kas laisvesni, jie drąsiau žengia į pasaulį. Visuomenė kurčiųjų atžvilgiu tampa žymiai tolerantiškesnė, nes ir pati darosi atviresnė, laisvesnė. Be to, per Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį užaugo kita žmonių karta, įvyko vertybių perkainavimas. Rasa mano, kad studijos Klaipėdoje gerokai pakoregavo ir jos pačios mąstymą.
Kurtieji nėra kažkuo išskirtiniai. Skirtumas tik tas, kad jie nemoka aplinkiniams viso to pasakyti, paaiškinti.
– Tauragės kurčiaisiais esu labai patenkinta, – šypsosi Rasa. – Mes ir varge, ir džiaugsme palaikome vieni kitus, daugelį problemų išsisprendžiame savo aplinkoje. Juk esame šeima, o joje, kaip žinia, kyla visokių problemų. Tačiau jos tegul lieka mūsų šeimos paslaptis. Maloniau prisiminti mūsų šventes. Nepraleidžiame nė vienos svarbesnės datos. Pramogos kurtiesiems reikalingos, kaip ir sveikiesiems. Mūsų vakaronių metu būtinai turi skambėti garsi muzika. Nors didžioji dalis susirinkusiųjų visiškai negirdi, jie šoka...jausdami vibraciją.
Svarbiausia – suteikti galimybę
Klausos negalią turintys žmonės, pasak Rasos, susiduria su įvairiomis kliūtimis, tačiau itin sunku įveikti tokias, kurias sukuria pati valstybė.
– Su klausos aparatais tikra problema – norint jį gauti reikia nueiti ilgą kelią – pirmiausia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris išrašo siuntimą į Klaipėdos konsultacinę polikliniką surdologo konsultacijai, – pasakoja Rasa. – Po patikros jam skiriamas aparatas, jei tuo metu jo nėra, reikia laukti. Jis skiriamas nemokamai 5 metams, jei per šį laikotarpį jis sugenda nepataisomai ar pametamas, reikia pirkti iš savo lėšų. Yra ir kitas kelias – pirkti už savo pinigus, o pateikus Socialinės paramos skyriui sąskaitą–faktūrą ir medikų išvadas apie klausos procentinį praradimą, jo kaina iš dalies kompensuojama. Žinoma, klausos aparatai reikalingi tik tiems, kurie turi dalinę klausos negalią. Visiškai apkurtusiems net pats tobuliausias klausos aparatas jau negali pagelbėti. Bendravimui su jais pasitelkiama gestų kalba. Mūsų bendruomenėje visiškai negirdinčiųjų yra apie 50 žmonių.
Paklausta, ar sunku kurtiesiems įsidarbinti, Rasa sako, kad įsidarbinimo problema gal ir nėra labai opi – darbdaviui, turinčiam galimybę priimti žmogų su kurtumo negalia, skiriami pinigai šiai darbo vietai išlaikyti. Šitokiu būdu Tauragėje yra sukurtos tik 3 darbo vietos. Kad kurtieji pasižymi darbštumu, tai tikra tiesa, kaip jie patys sako, „jie neplepa, nes negirdi“.
Kai padedi žmogui, ir pačiai gera
– Beveik kiekvieną dieną tenka būti ir psichologe, ir pedagoge, ir šeimos patarėja finansiniais, šeimos krizių sureguliavimo klausimais. Tenka padėti auklėti vaikus, patarti, ką daryti jiems susirgus. Taigi reikia ir elementarių medicininių žinių. Yra tekę net vairuotojų egzaminą kartu su egzaminuojamu kurčiuoju laikyti. Savo kurtiesiems organizuoju kultūrinius renginius, rengiu pažintines, poilsines ekskursijas, mokau naudotis internetu.
Rasa prisipažįsta be šio darbo neįsivaizduojanti savęs. Jai patinka daryti gera. Taip ji sako pasisemianti jėgų. Kancevyčiai net šeimoje dažnai kalbasi socialinėmis temomis. Sigitas Rasai yra patarėjas ir pagalbininkas ruošiant scenarijus kultūros renginiams, sprendžiant daugybę problemų. Šiemet Rasa baigia socialinius mokslus Klaipėdoje. Su ilgamete patirtimi ir įgytomis teorinėmis žiniomis savo darbe ji jaučiasi tvirtai, o gestų kalbą išmoko ne studijų metu. Jos išmokė pats didžiausias mokytojas – gyvenimas ir pašaukimas šiam darbui.
Užaugusi kurčiųjų šeimoje Rasa mano, kad tai jos darbe didžiulė privilegija, nes nuo mažens turėjo galimybę perprasti kurčiojo psichologiją. Ji žino, kaip būtina su kurčiuoju būti toje pačioje erdvėje, pajusti gyvenimą taip, kaip jį jaučia ir supranta jis. Paprastai kurtieji girdinčiųjų į savo bendruomenę įsileisti nelinkę – reikia užsitarnauti jų pasitikėjimą. Gestas, kuris sveikam žmogui nieko nereiškia, kurčią žmogų gali įžeisti.
– Aš ir mano kolegė Silvija Balserienė darbo valandų neskaičiuojame, reikalui esant, dirbame ištisą parą, – pasakoja Rasa. – Už tai jokių priedų niekada neprašome. Esame viena šeima, o juk šeimos nariai vieni kitiems yra pasiruošę pagelbėti tada, kai tos pagalbos reikia. Savotiškas socialinis darbuotojas yra ir mano vyras. Kartais naktį tenka jį kelti iš lovos ir prašyti, kad vežtų spręsti kokią nors neatidėliotiną problemą.
Rasa prisipažįsta kartais labai pavargstanti nuo visko, bet niekada neišdrįstų šių žmonių palikti likimo valiai. Kiek leidžia jėgos ir supratimas, ji sprendžia ir aiškinasi kurčiųjų problemas, drauge su jais mokosi gyventi.
