Tarp scenos ir ekrano, tarp gyvybės ir mirties(8)

Eruditas

Apie literatūrą, dailę su juo buvo galima kalbėtis valandų valandas. Puikiai išmanė ir vertino pasaulio klasiką, ypač literatūros Nobelio premijų laureatus, ir kartais mane pašiepdavo, kaip literatūros mokytoją, jei ko nežinodavau. Lietuvių autorius, tokius, kurie nepelnytai buvo užmiršti ir jokiuose vadovėliuose nebuvo minimi, jis cituodavo iš atminties, stebindamas savo žiniomis. Žurnalo „Pergalė“ publikuojamus naujausius romanus, noveles, vertimus atskirai įrišdavo. Jo namų biblioteka buvo pilna vertingiausių literatūros, publicistikos leidinių. Gal dėl to jo ir žmonos Verutės vaikai Jurga ir Andrius, kuriuos teko mokyti, tokie gabūs ir į jokius rėmus, gerąja prasme, neįspraudžiami. Pavėluoja kartą Jurga į savo mėgstamos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Bronės Gaižauskienės pamoką. Mokytoja klausia, kodėl taip atsitiko, o Jurga jau sumąsčiusi išeitį, susigrūdusi užantin striukę, atkišusi pilvą sako: aš esu nėščia, pykti ant manęs negalima. Na, ir kaip pyksi tokiu atveju ir dėl tokio suskelto humoro. Mat ir Antano humoras buvo subtilus, išnešiotas, elitinis, kartais paslėptas, užmaskuotas, ne primityvus, ne banalus.

Režisierius

A.Naraškevičius Tauragės liaudies teatro režisieriumi dirbo 17 metų. Per tuos metus pastatė apie 20 spektaklių. Be to, antra tiek jų pastatyta su tuomet stipriais Grūdų, Pieno, Vaisių ir daržovių kombinatų, Skaičiavimo mašinų elementų ir Keramikos gamyklų dramos mėgėjų kolektyvais.

Iš prisiminimų, Antano žodžiai: „Pirmąjį spektaklį Tauragėje pastačiau dar tada, kai dirbau Lietuvos televizijoje. Buvome atvažiavę kurti filmo apie tuo metu garsų Tauragės miškų ūkį. Mėnesį čia buvome komandiruotėje. Per tą mėnesį kilo sumanymas pastatyti spektaklį, nes tuo metu teatras buvo likęs be režisieriaus. Tai buvo „Dangus ir pragaras“. Po to tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas Juozas Šimkus pakvietė dirbti. Sakau, jei duosite butą, atvažiuosiu. Rudenį skambina ir sako, kad butas yra. Vilniuje tuo metu su butais buvo striuka, turėjau šeimą, todėl ir atsidūriau Tauragėje“.

Buvo labai daug spektaklių, Antano režisuotų, kurie labai plačiai nuskambėjo Lietuvoje. Dar 1974 metais Vytauto Rimkevičiaus „Balius pirtyje“ respublikiniame konkurse laimėjo pirmąją vietą. 1980 metais Antano režisuotas „Kaip išsirinkti žmoną iš panų milijono“ vėl sudrebino Lietuvą.

Vėl kalba Antanas: „Mano nuostata visada buvo tokia, kad statyti reikia tik originaliąją, nacionalinę dramaturgiją. Taip beveik visą laiką ir dariau. Klaipėdoje vyko konkursas, ir mes buvome labai gerai įvertinti. Tauragės teatras pirmasis pradėjo atgaivinti senąją, nacionalinę, lietuvišką, iki tol užmirštą pirmojo nacionalinio atgimimo, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios dramaturgiją. Tai buvo Gurauskis, Fromas-Gužutis, Vaižganto pirmieji dramaturgijos opusai. Dar buvo vienas spektaklis, kurį aš laikau neblogai pavykusiu ir turėjusiu didžiulį pasisekimą, tai „Ponai ir mužikai“. Tai buvo Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Fromo-Gužučio kūriniai. Šitie mano išvardinti spektakliai, manau, labiausiai vykę ir turėjo didžiausią pasisekimą. Tiesa, nereikia užmiršti inscenizacijos pagal Jono Marcinkevičiaus „Pasmerktuosius“. Kai kurie jo romanai, kurių pagrindu kūriau inscenizaciją, buvo draudžiami, tačiau niekas neuždėjo tabu“.

Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad dėl tokių pastatymų, kuriuose aiškiai jautėsi nacionalinio išsivadavimo idėja ir dvasia, tekdavo eiti „ant kilimo“ man, kaip tuometiniam kultūros skyriaus vedėjui, pasiaiškinti dėl Antano. Paties Antano privengė ir patys tuometiniai tarybiniai funkcionieriai. Buvau gavęs iš partijos komiteto netgi tokią dabar egzotiškai atrodančią užduotį: suagituoti Antaną ir tuometinį teatro dailininką E.Mažrimą stoti į TSKP gretas. Abu didvyriškai atsilaikė ir vėliau tapo sąjūdžio aktyvistais, o Antanas – ir sąjūdžio laikraščio redaktoriumi. Jis buvo ne tik režisūros, bet ir žurnalistikos studijas baigęs.

Pasak Antano, kaip prisimenu iš pokalbių su juo, mėgėjų teatras buvo, yra ir bus visais laikais ir visais amžiais. Pacituosiu Antaną iš vieno interviu su juo, kurį rašiau prieš dešimtmetį:„ Mano visas gyvenimas ėjo tarp scenos ir ekrano. Baigiau kultūros mokyklą, dramos režisūrą, paskui iš armijos grįžęs įsidarbinau televizijoje, telefilmo grupėje, kuri statė dokumentinius filmus. Dirbau režisieriaus asistentu. Šitas darbas buvo arčiau žurnalistikos negu režisūros. Dėl to universitete baigiau žurnalistiką. Bet, besimokydamas žurnalistikos, perėjau dirbti į teatrą (Antanas yra dirbęs Vilniaus jaunimo teatre aktoriumi – aut. past.). Dirbti su mėgėjų teatru jaučiau prasmę. Ypač devintojo dešimtmečio (praėjusio amžiaus – aut. past.) pradžioje, kai Lietuvoje sustiprėjo rusinimo procesas. Mokyklose mažėjo lietuvių kalbos pamokų, o daugėjo rusų. Savo darbe mačiau atsvarą šiam procesui. Norėjau parodyti, kad ir mes turime savo literatūrą, dramaturgiją, praeitį. Tada ir ėmiausi, pasitardamas su specialistais, ieškoti nacionalinės mūsų dramaturgijos, būtent pirmojo tautinio atgimimo ištakų. Tai buvo savotiška protesto prieš rusinimą forma, tylios rezistencijos būdas“.

Su teatro spektakliais aplankyta visa Lietuva, gastroliuota daugybėje kaimų. Visą šią vertingą informaciją turi sukaupusi buvusi Antano bendradarbė G.Urmonaitė, jo pakviesta atvykti į Tauragę, visiems gerai žinoma režisierė, aktorė, asociacijos „Mažoji scena“ prezidentė. Tikiu, kad apie bendrus darbo metus su Antanu, apie Tauragės liaudies teatro istoriją ji parašys rimtą knygą. Manding, jinai tai jau po truputį ir daro.

Antanas dirbo režisierium ir ligos pakirstas. Įsivaizduokite, ką jam reikėjo jausti – aktoriui, režisieriui – netekusiam pagrindinio savo darbo įrankio – balso. Bet dirbo, statė spektaklius ir sunkiai sirgdamas.

Redaktorius

Labai gerai teko pažinti Antaną kaip redaktorių, nes turbūt gerą dešimtmetį teko su juo dirbti Tauragės savivaldybės televizijoje. Jis redaguodavo tekstus, kurdavo laidas, montuodavo tuomet dar primityvoka technika laidas. Metas buvo labai įtemptas, vesdavome tiesiogines televizijos laidas, tiesiai į eterį. Jis už ekrano reguliuodavo visus reikalus, atsakinėdavo į telefono skambučius, pakišdavo man žiūrovų klausimus, juos gražiai perrašęs ir suredagavęs. Tiesioginių laidų būta su pačiais aukščiausiais šalies pareigūnais – Algirdu Brazausku, Vytautu Landsbergiu, Česlovu Juršėnu, Romualdu Ozolu, Kazimiera Prunskiene, Kazimieru Antanavičiumi, ekonomistais, mokslininkais, istorikais. Būta daug diskusijų, pokalbių laidų. Visiems tuo metu tai buvo labai aktualu, įdomu. Darydavome apklausas gatvėse, filmuodavome mitingus, susirinkimus, visus dabar jau istorinius įvykius. Antano sukauptas filmuotos medžiagos archyvas labai vertingas, ir malonu, kad Valdas Šarakvasas, dabartinis Savivaldybės televizijos operatorius, šitą archyvą prižiūri, saugo, gerbia savo pirmtako Antano vertingą palikimą.

Dabar tūlas juokiasi iš televizijos laidų, kurios filmuojamos paslėpta kamera. A.Naraškevičius tokius „šposus“ jau krėtė prieš porą dešimtmečių. Atsimenu, paprašė teatro aktoriaus Rimo Šimaičio, kad šis dienos vidury atsigultų miesto centre ant žolės, o pats pro viešbučio langą filmavo ir žiūrėjo, kokia bus žmonių reakciją į gulintį žmogų. Daug kas praeidavo pro šalį ir nekreipdavo dėmesio, bet buvo ir tokių, kurie pasiteiraudavo, ar nebloga, ar nereikia pagalbos. Tuos žmones vėliau pakalbindavome, padėkodavome už parodytą žmogiškumą.

Antanas redagavo ir savo bičiulio poeto Vlado Blinstrubo poezijos knygas, pats, dar studijuodamas Vilniuje, buvo išleidęs savo pirmąją knygelę. O paskutinioji jo knyga „M preparatas“ išėjo jau po mirties. Antanas buvo talentingas vertėjas. Prisimenu, išvertė dvi apysakas ir sako, kad reiktų išleisti. Nusiunčiau rankraštį į Šiaulių universiteto leidyklą. Redaktorė sako „liuks“, jokių priekaištų vertimui. Tačiau Antanas sumąstė išversti ir trečiąją apysaką, kad knyga solidesnė būtų. Grįžtame kartu iš Vilniaus lygiai prieš penkerius metus, tą dieną, kai jis mirė, klausiu Antano, kada baigs versti, reikia išleisti, paramos reikia ieškoti ir pan. Parodė du pirštus ir lūpomis sako (jau nekalbėjo, bet labai aiškiai kaip aktorius lūpomis artikuliuodavo) – dvi. Klausiu, ar dvi dienas dar laukti, ne, sako, dvi savaites. Tačiau nebeužteko jėgų. Grįžome namo, padėjau užkopti laiptais į butą, kartu su žmona Verute išgėrė mažutėlį šlakelį naminio vyno. Sako, pavargau. Nuėjo į savo kambarį ir ramiai iškeliavo amžinybėn. Aplankęs gydytojus, savo jaunystės miestą Vilnių, atsisveikinęs su žmona ir draugu. Taip jau sutapo, kad teko būti kartu paskutines akimirkas. Knygą užbaigė ir išleido duktė Jurga, be galo mylėjusi savo tėvą.

Apie A.Naraškevičių labai daug puikių prisiminimų: upėtakių gaudymas kartu su Vladu Blinstrubu, vėžiavimas, pokalbiai prie alaus bokalo, jo meninio filmo „Maniako naktis“ kūrimas ir pristatymas, kūryba naktimis pusrūsyje, pastate, kur buvo įsikūręs partijos komitetas, vėliau Tauragės apskrities administracija. Ten glaudėsi savivaldybės televizija, stovėjo aparatūra, kur įskaityta, įrašyta daugybė įvairiausių tekstų.

Filosofija

Prieš penketą metų šis unikalus žmogus atgulė savo gimtajame Vindeikių kaime, Aukštaitijoje, Širvintų rajone. Tada dar spėjo sausio antrąją paminėti savo šešiasdešimt antrąjį gimtadienį. Sėdėdamas prie šito rašinio, pasikalbėjau su Antanu tarsi su gyvu. Jaučiu jo ironišką žvilgsnį, matau jį nuoširdžiai besišypsantį, matau jo eiseną, galvą, įtrauktą į pečius, regiu spektaklių afišas, scenoje matau jo aktorius, jaučiu jo pėdas, įspaustas Tauragės ir Lietuvos žemėje. Jos tokios gilios ir ryškios. Juk viskas tarp gyvenimo ir mirties. Tokia Antano filosofija.