Sunkiausia vaidinti saviems žiūrovams(2)

– Kaipgi nebus svarbi, jei nuo pat mažens mane traukė scena, o kai Vigantas Užmiškis 1994 metais pakvietė vaidinti Tauragės liaudies teatre ir Genovaitės Urmonaitės režisuotame  spektaklyje Regimanto Kaškausko „Karšto garo debesy“  suvaidinau muzikantą Kaziuką, su teatru ir nebeišsiskiriu, – sako impozantiškai žilstelėjęs, kariška uniforma apsirengęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų vyr. seržantas Tauragės kuopos intendantas J.Dedūra.

Nuo pat mažumės scenoje

Jonas gausioje Dedūrų šeimoje – pagrandukas. Amžiną atilsį tėtis buvo geras giedotojas ir savo jaunėlį sūnų visur su savimi vedžiodavosi ten, kur skambėdavo giesmės – bažnyčioje, laidotuvėse, metinėse, pamaldose. O Jono mama – dar ir šiandien aktyvi Tauragės bažnyčios choro narė.

– Man  patikdavo būti bažnyčioje  „ant kūrų“, klausytis giesmių, pačiam giedoti. Darželyje kitų vaikų tėvai net pykdavo, kad per koncertus mamytėms, naujametinėse eglutėse, kituose koncertuose vis aš dainuodavau. Dabar suprantu, kad auklėtojoms buvo lengviau su manimi, kadangi  ir balsiuką, matyt, turėjau, ir muzikinė klausa paveldėta iš tėvų, – mena Jonas.

Mokykloje jis aktyviai reiškėsi „Dainų dainelės“ konkursuose ir nuolat kaip solistas pelnydavo rajono laureato vardą, iš pradžių su mokytoja Eugenija Macaite antrojoje vidurinėje, po to su mokytoju Stasiu Geniu penktojoje (dabar Jovarų pagrindinėje). Teko Jonui pakvėpuoti ir Muzikos mokyklos oru, mat čia keletą metų mokėsi smuiko klasėje, pas mokytoją Urbonienę. Šiai išsikėlus į Klaipėdą ir Jonui praėjo noras smuikuoti. Muzikos mokyklos nebaigė, tačiau pagrindus gavo gerus, nes kartu su aktoriumi Juozu Gaižausku traukė dainas Muzikos mokyklos chore, jį mokė garsūs mokytojai Liudas Andrulis, kiti geri specialistai. Natas jis pažįsta, ir tai dabar ypač praverčia. Be abejonės, įgūdžiai tobulėjo savaime, nes su muzika, dainavimu jis niekada nebuvo išsiskyręs.

Savo mokytoju laiko ir Liudą Jusčių

Jonas, kiek save atsimena, gieda bažnyčios chore. Savo mokytoju jis vadina ir buvusį Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios ilgametį vargonininką Liudą Jusčių, dabar jau pensininką.

– Kai ėmiau bręsti ir ėmė keistis balsas, vargonininkas mane saugojo, kad nepertempčiau balso stygų, neleisdavo giedoti, liepdavo eiti patarnauti mišioms. Klausydavau jo, nes gerbiau. Jis tikrai daug ko mane išmokė, – geru žodžiu mini ilgametį Tauragės vargonininką Jonas.

Vėliau jis dainavo „Jūros“ liaudies dainų ir šokių ansamblio chore, 1990 metais su šiuo kolektyvu važiavo į respublikinę dainų šventę. Veik prieš dešimt metų chorvedė Danutė Petraitienė suorganizavo vyrų chorą, dabar gerai žinomą „Mintaujos“ vardu. Chore jis dainuoja nuo pirmosios jo įsikūrimo dienos.  Į klausimą, kaip visur suspėti, atsako:

– Reikia noro, o suspėti įmanoma visur. Sako, nieko už tai negauni. Kaip negaunu? Daug gaunu. Man smagu padainuoti, pabendrauti, susipažinti, pamatyti, sužinoti, paklausyti, kaip darniai skamba daugiatūkstantinis choras Vilniaus Vingio parke ar kur kamerinėje aplinkoje.

Su teatru gerai mena išvykas

– Jeigu ne liaudies teatras, vargu ar būčiau tiek pamatęs. Puikiai išvykas mokėdavo organizuoti liaudies teatro režisierė G.Urmonaitė. Jos energijos, organizuotumo dėka vaidinome Sankt Peterburge, Rygoje, Jelgavoje, Punske, Norvegijoje, išvažinėta visa Lietuva. Tai labai įdomu ir neišdildoma, – gastroles prisimena Jonas.

Kiek vaidmenų per 17 metų suvaidino, aktorius nesuskaičiuoja. Sako, kad dažniausiai jam tekdavo antraeiliai vaidmenys. Labiausiai įsiminė pirmasis muzikanto Kaziuko vaidmuo. Dėl to, matyt, teatras jį ir „užkabino“ visam laikui. Tada jam teko vaidinti su  puikiu scenos meistru, dabar jau mirusiu Algimantu Širka. Jonas gerai scenoje jaučiasi kartu su Pranu Dirginčiumi, Vigantu Užmiškiu, Jonu Kasiuliu, Elyte Loveikiene, Rasa Pociene, Antanina Fetingiene, Vida Meidland ir kitais. Aktoriaus manymu, teatras ne vien tik artistai. Yra scenografija, muzika, kostiumai, bet jei artistai, anot pašnekovo, „grybą pjauna“, scena gali tviskėti, o efekto nebus.

– Esame ne profesionalai, todėl kiekviename spektaklyje mokomės. Malonu, kai žiūrovai intelektualūs, o Tauragėje jie tokie, nes čia teatras mėgstamas ir mylimas. Prieš savus žiūrovus vaidinti daug sunkiau, nes salėje sėdi pažįstami, kolegos, draugai, giminaičiai. Tada jauti didesnį jaudulį ir atsakomybę, – prisipažįsta artistas.

Be spektaklių, jis kviečiamas vesti įvairius renginius, koncertus, skaityti eiles, nes sceninės patirties jam dabar tikrai užtenka. Vaidmenis teatre kuria, matyt, kaip ir dauguma. Kažkokių savų receptų neturi. Iš pradžių skaito tekstą, įsigilina į pjesės turinį, stengiasi pagauti esmę, idėją. Kas neaišku, klausia režisieriaus, tikslina personažo charakterio detales, įsiklauso į režisieriaus pastabas ir stengiasi suvokti, ko šis siekia, stebi scenos partnerių veiksmus, intonacijas, nuotaikas ir stengiasi užmegzti kontaktą. Po to viskas šlifuojasi savaime repeticijų metu, kur ieškoma, eksperimentuojama daugybę kartų. Tas užsiėmimas Jonui, Tauragės liaudies teatro aktoriui, nenuobodus. Tai jam kūrybinis procesas, kūryba. Dėl to verta lipti į sceną.

– Tarptautinės teatro dienos proga visiems kolegoms, aktoriams, režisieriams, teatro gerbėjams linkiu gerų spektaklių, gerų vaidmenų. Tikiu, kad atšventęs 50 metų Tauragės liaudies teatras, gyvuos ir toliau, džiugins naujais, turiningais pastatymais, o salės visada bus pilnos žiūrovų, – atsisveikindamas sako scenos žmogus Jonas.