Stebuklui sukurti reikia Tavęs(6)

– Tikra tiesa. Žmogus pasiklydęs beribėje žemės pasiūlos visatoje. Ir šauk nešaukęs, kviesk nekvietęs sugrįžti – vis vien laimingesnis sau žmogus atrodo apsikrovęs aibe nereikalingų daiktų ir menkniekių, apsitvėręs nenutylančiais pasaulio garsais... Bet ar iš tiesų laimė ten, kur tiek daug jos ieško? Ir ar vien paviršutiniškai išgyventos šventės mus tikrai dar džiugina? O gal prabėga, lyg nepaliesdamos, lyg nepajaučiamos mūsų širdies? O norint, kad paliestų, kad pajaustų širdis, neužtenka nubėgti į prekybos centrą, pasipuošti namus, pasiklausyti kalėdinių giesmių... neužtenka. Reikia sielą pamaitinti, reikia ją pasotinti: nuoširdžia malda, meile šalia esančiam... galiausiai pačiu Dievu. Juk dažnai ir pamirštame, kad ją, SIELĄ, beturį. Ir kur ten atminsi, juk išoriškai daug lengviau išsipuošti, ir tiek pastangų nekainuoja...

– Jūsų darbas tam tikra prasme kuria stebuklus: gražina žmonėms viltį, ramybę. Priminkite visiems, paklydusiems kasdieniame skubėjime, kodėl reikėtų stabtelti švenčių šurmulyje ir susimąstyti apie asmeninį santykį su Dievu?

– Ne tik švenčių šurmulyje, bet visada reika sustoti ir įsileisti Dievą į savo gyvenimą. Niekad nesuprasiu tų žmonių, kurie lankosi bažnyčiose tik per šventes. Atrodytų, kad bažnyčios tik per Kalėdas ir Velykas atidarytos. Pasakysiu didelę naujieną: bažnyčia atvira kasdien, ir ten kiekvieno laukia ne kas kitas, o pats Dievas, kuris trokšta prisiliesti prie Tavo kasdienių rūpesčių ir džiaugsmų!

Dar labiau nesuprantu tų, kurie sakosi Dievą atrandą nuvažiavę į mišką ar prie jūros. Taip, žinoma, Dievas esti visoje sukurtoje visatoje, tačiau jei sau brangius žmones lankydami stovėtumėm jų namų kieme ir nesivargintume pas juos užsukti, ar jie tikrai jaustųsi mūsų mylimi?..

Reikia įsisąmoninti vieną amžiną tiesą. Dievas be mūsų išgyvens, o mes be jo – niekaip.

– Aplink mus randasi vis daugiau materialumo: daugiau daiktų, bet ne jausmo; daugiau formų, bet ne turinio; daugiau žmonių, bet ne bendravimo... Tuo pačiu sieloje neretai – dvasinė dykuma. Kaip ją paversti žaliuojančia oaze?

– Išmesti visus televizorius, kompiuterius, mobiliuosius telefonus ir visa, kas trukdo išgirsti šalia esantį. Kiekvienas savęs paklauskite, kada paskutinį kartą kalbėjotės su savo sutuoktiniu, vaiku, draugu apie meilę, gerumą, poeziją, filosofiją ar tiesiog su tikru rūpesčiu paklausėte „Kaip tau sekasi“? Šiandien labai gerai žinome, kas nutiko Japonijoje, Amerikoje, Kinijoje ar Afrikoje, o tai, kad kaimynystėje gyvenantis vienišas žmogus jaučiasi apleistas, užmirštas, niekam nereikalingas, mažai kam rūpi. Šių laikų paradoksas – visa sukurta, kad žmones vienus prie kitų artintų, o visgi tolstam...

– Ar filosofinis žvilgsnis į religijos, Dievo ir tikėjimo problemas gali padėti susiorientuoti šiuolaikiniam žmogui, besiblaškančiam prarastų vertybių pasaulyje?

– Ne tiek filosofinių ar religinių problemų nagrinėjimas padės atrasti prarastą vertybių pasaulį, o širdis, atvira Dievui, artimui ir pačiam sau.

– Žodis „malda“ daugeliui siejasi su prašymu. Neretai maldą naudojame tarsi pragmatišką sandėrį su Dievu: meldžiamės tik tada, kai šaukiamės pagalbos, o džiaugsmo akimirką ją pamirštame. Kokia iš tiesų yra maldos prasmė?

– Vienas vaikas, išgirdęs, kaip kunigas, bemokydamas maldų, pasakojo, kad meldžiantis visko galima gauti iš Dievo, pradėjo prašyti dviračio. Sukalba vieną maldą, pramerkia akis... nėra dviračio. Kalba dar vieną... vėl nėra. Kalba trečią..., ogi žiūri – dviratis po langu stūkso. Išbėga laukan, pribėga, jau lipa – tik girdi, kad kažkas šaukia iš paskos: „Gaudykit vagį“!

Juk dažnai ir mes, kaip tas vaikas, įsivaizduojam Dievą lyg banką, į kurį sudėtos mūsų maldos turi būti čia ir dabar išgrynintos. Turime suprasti, kad šioje žemėje esame tokie laikini, o šiandienos kentėjimai – nereikšmingi, lyginant su būsima garbe amžinybėje, kurios su ilgesiu laukiame. Dievas žino, kada ir kaip išklausyti. Juk mylintiems Dievą viskas į gera išeina!

Be to, pagalvokime, koks žmogus mums mielesnis – tas, kuris tik prašo, ar tas, kuris dėkoja? Žinau atsakymą, ir jūs žinote. Taip ir Dievas daugiau siunčia malonių tiems, kurie dėkoja, kartais, rodos, ir neturėdami už ką dėkoti...

– Šv. Kalėdos paprastai asocijuojasi su stebuklu. Kaip paaiškintumėte sąvoką „stebuklas“?

– Kiekvienas turime savo stebuklo apibrėžimą, ir jokie žodyniniai apibrėžimai nelabai kam įdomūs. Viena verta žinoti – kad tu, žmogau, ir aš esame stebuklas. Ir tai, kad amžių, laikų tėkmėje mes susitikome, – vėlgi toks didelis stebuklas. Apkabinimas, meilės prisipažinimas, išklausymas, patarimas, sustiprinimas... Taip pat naujas rytas, žiema, pavasaris, vasara, ruduo – tik trupinėlis stebuklo begalinėje Dievo sutvertoje visatoje. Tik tuos stebuklus patys turime surasti, jų ieškoti.

– Ko norėtumėte palinkėti tauragiškiams artėjančių šv.Kalėdų proga?

– Nuoširdžiai linkiu, kad Kristus gimtų ne kažkur toli, o kiekvieno žmogaus širdyje. Linkiu, kad Kristus gimtų Jūsų gyvenime. Juk Kalėdose gimsta tas, kurio dar visiškai nepažįstame.

Kas gimsta ašarotose Motinos ir išplėstose vaiko akyse, kai jose atsispindi išpuošta, bet kukli prakartėlė, o virš jos tyliai sklendžia angelų giesmė… Kas gimsta laimės linkėjimuose, kuriuos ateinantys metai dar labiau išbarstys… Kas gimsta kunigo veide, kai jis pakyla iš klausyklos, išklausęs šimtus žmonių… Kas gimsta Jūsų širdyje, kai Ją išdalinate, kai šalia esantį išklausote, sustiprinate, padrąsinate…

Juk gimsta tas, kurio vardas MEILĖ – KRISTUS! Linkiu šią MEILĘ – KRISTŲ atrasti! Ir kad kiekvienas savo artimui galėtume ištarti, kaip dainuojama toje žinomoje dainoje: „Visa, ko noriu per šias Kalėdas – tai esi Tu“. Būkime vieni kitiems dovana!

Beje, aš taip pat laukiu savo dovanos – TAI YRA JŪSŲ VISŲ – bažnyčioje!