Simona: žmogui svarbu turėti mėgiamą darbą(21)

Mokslai sekėsi puikiai

Simona gimė ir užaugo Tauragėje. Sėkmingai baigusi Žalgirių vidurinę mokyklą mergina įstojo į patį aukščiausią reitingą šalyje turinčią ugdymo įstaigą – Vilniaus Universitetą. Pasirinkusi kultūros istorijos ir antropologijos studijas, įgijo bakalauro laipsnį. Iš prigimties žingeidi ir siekianti užsibrėžto tikslo iki galo, tauragiškė šiuo išsilavinimu neapsiribojo – tęsė magistrantūros studijas. Šįkart rinkosi tik istoriją.

 – Tuomet Lietuvoje niekas nė negalvojo apie ekonominę krizę, apie tai, kad sumanus žmogus gali nerasti darbo. Net ir mes, studentai, darbų pasiūla negalėjome skųstis. Tačiau paskutiniuosiuose kursuose pajutau, kad šalyje ekonominė padėtis sunkėja. Ilgainiui studentui sostinėje darbo rasti apskritai buvo nebeįmanoma. Todėl, po studijų, paskaičiavusi visus pliusus ir minusus, nutariau sugrįžti į gimtinę ir palaukti, kol krizė Lietuvoje baigsis, – atvirai pasakoja besišypsanti mergina.

Baisiausia – bedarbystė

Deja, grįžusi į Tauragę S.Šniaukštaitė „savo kailiu“ patyrė, ką reiškia darbo paieškos provincijoje. Ji sako, jog iškart užsiregistravo darbo biržoje. Tačiau per metus iš ten sulaukė vos vieno pasiūlymo – dirbti kruiziniuose laivuose. Visus metus istorikės diplomą turinti mergina mynė įvairių įstaigų slenksčius. Pirmiausiai ji nusižiūrėjo pagal jos išsilavinimą tinkančią darbo vietą.

 – Kaip tik tuo metu buvo paskelbtas konkursas Tauragės muziejaus  direktoriaus pareigoms eiti. Deja, ten buvo numatytas punktas, kad pretendentas turi būti dirbęs mažiausiai trejus metus. Todėl konkurse nė nedalyvavau. Negaliu pasakyti, ar gailiuosi, nes tuo metu sklandė kalbos, jog kandidatas jau yra, o konkursas skelbiamas tik „dėl akių“. Dar viena panaši situacija ieškant darbo Tauragės archyve. Ten taip pat buvo reikalaujama turėti darbo stažo. Sąžiningai sakau, man prasidėjo savotiška desperacija, – prisimena darbo paieškas S.Šniaukštaitė.

Ji tąsyk puikiai suprato ne tik tai, ką reiškia bedarbystė, bet ir ekonominė krizė. Jos žodžiais, labiausiai krizę jaučia tie žmonės, kurie neturi arba neteko darbo. Suvokusi niūrią padėtį, istorikė ėmė ieškoti darbo ne pagal išsilavinimą.

Užsuko į komisariatą

Simona neslepia, jog šioje įstaigoje ilgus metus dirba jos mama. Tačiau jos profesija ar darbu mergina niekuomet nesidomėjo. Kaip dabar pati sako, į komisariatą darbo ieškoti ją atvedė pačios kojos – užėjo „šiaip sau“.

 – Labai nustebau, kai mane pokalbiui priėmęs komisariato viršininkas Remigijus Rudminas iškart susižavėjo mano išsilavinimu ir be jokių išlygų pasiūlė darbo vietą. Tiesiog akimirksniu. Buvau suglumusi. Vėliau pagalvojau, jog dabar visi ims kalbėti, kad mane į darbą „įkišo“ mama. Tačiau už tokias kalbas aš labai pykstu. Mat toks jau bjaurus mano charakteris – nuo mažumės įpratau daryti tai, ko noriu aš pati. Todėl mamos paramos man nereikėjo nei studijuojant, nei juolab, dabar – dirbant, – užkerta piktoms kalboms kelią S.Šniaukštaitė.

Tad šiuo metu bus jau pusmetis, kai ji pavaduoja į motinystės atostogas išėjusią Valdymo organizacinio skyriaus specialistę.

Į darbą lyg į šventę

Gavusi darbo pasiūlymą Simona kiekvieną dieną į policijos komisariatą eina lyg į šventę. Ir nuolatos su šypsena.

– Jūs nė neįsivaizduojate, kaip tuo džiaugiuosi. Svarbiausia, kad šios pareigos man labai patinka. Juk studentaudama dirbau labai panašias funkcijas atliekančioje nevyriausybinėje organizacijoje. Ten bendravau su prekybos žmonėmis aukomis bei jų artimaisiais. Tad tekdavo susitikti ir su policijos pareigūnais. Gal dėl to, o gal, kad šeimoje yra policijos darbuotojų, dabartinės mano pareigos man atrodo labai artimos ir suprantamos. Negaliu pasakyti, kiek ilgai dirbsiu šioje įstaigoje, bet tuo, ką šiandien darau, esu labai patenkinta, – primindama, kad policijos darbuotojų pareigos yra vertos pagarbos, kalba S.Šniaukštaitė.

Tegul nebūna abejingų

Paprašyta profesinės šventės proga pasveikinti savo bendradarbius, S.Šniaukštaitė visų pirma primena, jog ji nėra pareigūnė. Kaip ir jos mama, ji tik komisariato darbuotoja.

– Labai norėčiau, kad tauragiškiai visų pirma suvoktų, jog policijos pareigūnas yra toks pats žmogus kaip ir mes visi. Tik jo darbas yra labai sudėtingas, o pareigūno statusas reikalauja pagarbos. Todėl policininkams, jų profesinės šventės proga, noriu palinkėti tvirtybės ir energijos darbe, naujų minčių ir jėgų įgyvendinant idėjas. Tauragiškiams linkėčiau labiau pasitikėti vieni kitais. Visur ir visada atsiras skirtingai mąstančių žmonių. Norėčiau, kad energingųjų, iniciatyviųjų ir gražiomis mintimis gyvenančiųjų jėgos nugalėtų abejinguosius bei pesimistiškai mąstančiuosius, – linki S.Šniaukštaitė.