Per metus – apie porą šimtų tūkstančių kilometrų(0)
Į savo japonišką džipą Tauragėje Leonas Ambroza įsėda gana retai. Eugenijaus Šalčio nuotrauka
Leoną Ambrozą, darbštų ir nuoširdų vyruką, Tauragės kultūros darbuotojai prisimena kaip paslaugų ir gerą vairuotoją, kurį draugiškai pravardžiuodavo žemaitišku žodžiu Dūbė. Mat Leonas, gražiai žemaičiuojantis, vis sakydavo, kad jam „nepatink važiūti par dūbes ir kad keliai – vynas dūbes“. Dabar, kai tapo seneliu, Leonas Šiauliuose, kur dirba vienoje įmonėje vairuotoju, vadinamas gražiu, nors ir nelietuviškos kilmės, žodžiu Strujus, tai reiškia senelis. Šis tauragiškis su savo autotraukiniu per 8 darbo metus kiaurai išilgai išmaišė visą Europą.
Suka antrą milijoną kilometrų
Šešerius metus Leonas su vadinamąja „fūra“ dirbo Tauragės bendrovėje „Liatukas ir Ko“, vėliau perėjo į panašią kompaniją Šiauliuose. Suskaičiavome, kad per 8 darbo metus, kai jis važinėjasi autotraukiniu po Europą, jau sukorė per milijoną kilometrų ir suka antrą. Šiandien, kai skaitote šį laikraštį, Leonas rieda Italijos kalnų keliais, mat tik spėjo pabūti Tauragės miesto šventėje, ir vėl į kelionę. Strujaus vairuojamas autotraukinys važinėja Olandijos, Belgijos, Lenkijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, buvusių socialistinių šalių keliais. Dažnas svečias Leonas ir Rusijoje, daugiausia Maskvoje ir Sant Peterburge.
Veža durpes ir padėklus
Iš Lietuvos, Latvijos arba Estijos Leonas veža durpes arba padėklus į Europos šalis. Ten jam pakrauna buitinės technikos arba baldų, kuriuos jis per Lietuvą atgal gabena į Rusiją. Toks maršrutas užtrunka maždaug 3 savaites. Per tą laiką nuvažiuojama 5–7 tūkstančius kilometrų. Jeigu vykti reikia į Ispaniją, Portugaliją ar kitas tolimesnes šalis, sukariama 10–12 tūkstančių kilometrų. Vakarų Europoje jokių sienų ir kontrolės nėra. Kai grįžta į Lietuvą su kroviniu, Kaune turi atidaryti vadinamąjį TIR-ą, t.y. gauti leidimą važiuoti į Rusiją. Kaune sutvarkomi visi dokumentai su muitine, pasieniu, kiti reikalingi formalumai. Į Rusiją kelias dažniausiai veda per Latviją, Baltarusiją. Ten jau pasitaiko ir eilių.
– Tenka kartais ir po savaitę eilėje palaukti, kartais eilių nebūna. Per tuos metus, kai važinėju autotraukiniu, prie sienos su Rusija jokių konfliktų neįvyko. Pasižiūri – ir važiuok, – pasakoja Leonas. – Į pačią Maskvą nereikia važiuoti, kroviniai iškraunami priemiestyje. Nors ta Maskva dabar siaubas – turbūt 30 milijonų gyventojų. Nebereikia ir per Vienos centrą maltis, per Veneciją irgi. Neseniai įrengti apvažiavimai. Per didžiųjų miestų centrus jau niekur nebereikia važiuoti. O geriausi keliai Vokietijoje. Italijoje – kalnai, sunku važiuoti.
Darbas griežtai kontroliuojamas
Automobilyje įrengtos kompiuterinės kortelės, kurios fiksuoja visą darbo grafiką ir kurias gali tikrinti įvairūs kontrolieriai, policija. Per savaitę galima dirbti ne ilgiau kaip 6 dienas. Tris dienas galima dirbti po 9 valandas ir dvi dienas – po 10 valandų. Pažeidusių darbo grafiką laukia didžiulės baudos. Ilsėtis privaloma tris kartus po 9 val. ir du kartus – po 11 valandų. Sekmadieniais dažniausia ilsimasi, nes daug kur Europoje sunkiajam transportui sekmadieniais eismas draudžiamas. Poilsį, pertraukas vairuotojas pats gali išsidėstyti savo nuožiūra, svarbu nepažeisti bendrojo reglamento ir tų ilgųjų poilsio valandų. Važiuoja „furistai“ ir naktimis. Darbdaviai savo kompiuteriuose mato, kur yra automobilis, žino, kiek kuro liko bake, kada vairuotojas dirba, kada ilsisi, turi visą informaciją.
Vairuotojai iš viso pasaulio
Pailsėti, pamiegoti stojama stovėjimo aikštelėse. Kaip taisyklė, jose sustoja ne vienas sunkvežimis.
– Susirenka būrys visokio plauko ir gymio vairuotojų iš viso pasaulio. Kalbamės daugiausia rusiškai. O jei ne – kiek pirštų, tiek kalbų. Pasigaminame maisto, atsigeriame alaus, nes automobilyje yra visa buitinė įranga: šaldytuvas, dujinė viryklė, dvi miegamosios vietos, – apie buitinius reikalus aiškina patyręs vairuotojas Leonas.
Maisto produktus Leonas įsideda iš namų. Dažniausiai juos perka Rusijoje, nes ten pigiau, o per sieną, kas yra šaldytuve, iš Rusijos leidžiama vežtis.
Laisvu laiku buvęs kultūros namų vairuotojas nevengia „pasikultūrinti“. Aplanko vieną kitą bažnyčią, muziejų, mėgsta Atlanto vandenyne pasitaškyti, kai prie jo būna, arba Austrijoje prie Graco miestelio ežere pamirkyti kojas. O lietuvių sutinka visur, kur tik sustoja.
– Stovėjimo aikštelėse jokių problemų nebūna, visi draugiški. Nėra jokio reketo, muštynių. Kartą supjaustė autotraukinio tentą, bet šiaip ramu, – teigia tauragiškis.
Yra ir merginų, neslepia Strujus, bet su jomis neturi reikalų. Dailių ukrainiečių, baltarusių ypač Lenkijoje, kur jos siūlosi labai aktyviai, – apstu. Jei kas nori merginos, moka 20–70 eurų ir ją turi. Štai taip nūnai Europoje! Leonas retkarčiais paima pakeleivių. Ima tuos, kurie keliauja autostopu. Tai dažniausiai studentai. Naktimis jis nestoja ir pakeleivių neima.
Dirbs iki pensijos
53 metų Leonas, nuo 1980 metų dirbantis vairuotoju, o prieš tai dar ir traktorininku, ketina mėgstamą darbą dirbti iki pensijos. Į Tauragę jis grįžta per mėnesį porai trejetui dienų. Žmona jau priprato, nors iš pradžių buvo nelengva. Dukra su šeima Airijoje. Visa šeima retai kada sueina į krūvą, bet ryšiai tebėra tvirti. Dėl uždarbio Leonas pernelyg nesiskundžia, bet sako, kad už tokį sunkų darbą atlyginimai turėtų būti gerokai solidesni. Didelių katastrofų ir avarijų Leonas nepatyrė, tik kartą Jonavoje, kai jam netikėtai „užkišo“, teko su visu autotraukiniu lėkti į kelio ženklus.
Po savaitės kitos Leonas bus vėl Kaune, pakeliui į Rusiją. Ten susitiks, pasimatys su žmona, ir vėl važiuos tolyn. Pailsėjęs Tauragėje, dar po savaitės – vėl į Vakarus. Toks tas tolimųjų reisų vairuotojų gyvenimas: sunkus, įdomus, įtemptas, pavojingas, atsakingas, neramus, rizikingas. Čigoniškas.
