Pasaulį išmaišęs fotografas suprato, kad Lietuvoje jaučiasi geriau(7)

Pirmas mokytojas – žinomas fotomenininkas

Senelio „Zenitu“ nešinas, Povilas dar  mokinukas atėjo į  Tauragės moksleivių kūrybos centrą, pas foto ir video studijos „Kadras“ vadovą Romualdą Vaitkų, kad šis išmokytų fotografijos paslapčių.  O kai baigė „Versmės“ gimnaziją ir įstojo mokytis į Vilniaus statybos ir dizaino kolegiją (tuo metu ji taip vadinosi) fotografijos specialybės, jam čia pasirodė nuobodu ir daug kas žinoma. R.Vaitkus buvo viską jau išaiškinęs, ką aiškino kolegijos pedagogai. Povilas su kitais „Kadro“ nariais jau buvo dalyvavęs ne viename projekte Tauragėje, parodose.

– Įsiminė darbas studijoje Tauragėje, kultūros paveldo objektų fotografavimas, dalyvavimas parodose, praktinės užduotys. Metus pasimokęs kolegijoje Vilniuje supratau, kad ne to man reikia. Buvau girdėjęs apie Angliją, apie jos universitetuose rengiamus fotografus. Anglų kalbą gerai mokėjau, taip ir atsidūriau šioje šalyje 2005 metų liepos pirmąją, – pasakoja Povilas.

Angliją sivaizdavo kaip romantišką šalį

Povilas sako, kad Angliją iš filmų apie Šerloką Holmsą, iš pasakojimų, literatūros įsivaizdavo kaip seną romantišką, aukštos kultūros, didingą  šalį.

– Nieko nebuvau girdėjęs apie angliakasius, darbo klasę, buvau susidaręs romantinį vaizdą. Realybė buvo kitokia, bet ji negąsdino ir jaučiausi gana normaliai. Iš pradžių padėjo pažįstami, pas juos apsigyvenau, susiradau gerą darbą elektronikos sandėlyje. Netrukus pradėjau nuomotis būstą atskirai. Darbas nebuvo labai sunkus, uždirbti buvo galima gerai. Galvojau gerai mokąs anglų kalbą, bet teko priprasti ir mokytis vietinio dialekto, o tai labai pravertė, – prisimena savo pirmuosius žingsnius svečioje šalye tada dvidešimtmetis Povilas.

Booltono miestelyje, kuris, pasak Povilo, atrodo labai mažas, bet jame gyvena apie pusė milijono žmonių, padirbėjo sandėlyje apie pusantrų metų ir užsidirbo tiek, kad jau galėjo savarankiškai studijuoti, nebijodamas jokių didesnių nepriteklių ir neužkraudamas finansinių rūpesčių naštos tėvams. Tiesa, ir studijuodamas jis vis dar dirbo puse etato, nes laiko turėjo pakankamai.

Bendravimas visiškai kitoks

Povilas prisimena, kad stodamas Lietuvoje į kolegiją jis jautėsi lyg per tardymą kur nors KGB rūsiuose, o Booltono universitete buvo visiškai kitaip:

– Sausio mėnesį  įvyko itin šiltas pokalbis, ten vadinamas interviu, su universiteto prorektoriumi Džimsu Viljamsu, kuris vėliau tapo ir kurso vadovu. Jis man paliko kuo šilčiausius prisiminimus. Jaučiu jam pagarbą ir dėkingumą. Visas pokalbis buvo neoficialus, draugiškas. Parodžiau savo darbus, pasikalbėjome, paspaudėme rankas, ir jau rugsėjį buvau Booltono universiteto fotografijos studijų studentas, – apie nuoširdumą ir paprastumą, neslėpdamas susižavėjimo ir pagarbos savo dėstytojams, kalba fotografijos bakalauras. Tada, prieš studijų pradžią, Povilas atsisakė darbo, susirado kitą, vėl elektronikos srityje, ir persikėlė gyventi arčiau universiteto.

Studijos

Studijos paprastos: tris dienas per savaitę vyksta paskaitos apie visus fotografijai reikalingus dalykus – kompoziciją, techniką, apšvietimą ir daugybę ir kt. Labai daug praktinių užduočių. Akcentuojama, kad fotografasvisada turi likti neutralus.

– Dažnas lietuvis viską padarys dėl gero kadro, žmones persekios ir panašiai. Tai vadinami paparaciai, tačiau su fotografija jie neturi nieko bendra. Jeigu padirbėsi kokiame bulvariniame laikraštyje Didžiojoje Britanijoje, karjerą gali susigadinti visam gyvenimui. Universitetas suformavo supratimą apie fotografiją, kaip atsirinkti, būti neutraliam, juk vien fotografo atsiradimas vienoje ar kitoje vietoje jau keičia siuaciją, žmonės prieš kamerą, nori ar nenori, keičiasi, – aiškina Povilas.

Pasak jo, du trečdaliai studijų buvo užduotys, į savaitę po vieną užduotį – socialinės, dokumentinė, komercinė fotografija. Jam pačiam labiausiai prie širdies studijinė ir siurrealistinė fotografija. Povilui Anglijoje kartu su kolegomis teko dalyvauti ne vienoje parodoje Booltone ir kituose miestuose. Kaip ir pas mus, Lietuvoje, fotografija Anglijoje domimasi tik tam tikruose sluoksniuose, savam rate, ir veidai parodose dažniausiai jau būna matyti. Atsiranda, žinoma, ir naujų žmonių, kurie domisi fotografija. Tik liepos mėnesį baigęs studijas Povilas dar turės parašyti vadinamąją disertaciją, bet tam jau yra visiškai pasirengęs.

Su lietuviais nebuvo labai įdomu

– Tikrai nieko blogo negaliu pasakyti apie lietuvius, su kuriais teko gyventi, susitikti Anglijoje, tačiau norėjosi daugiau patirti, pažinti kitas kultūras, traukė kiti kraštai, tad visas santaupas išleisdavau kelionėms. Buvau Amerikoje, Kanadoje, išmaišiau visą Europą, nukeliavau į Afriką. Po fotografijos antras mėgstamiausias mano dalykas – kelionės, – azartiškai šneka keliauninkas.

Jis per metus surengdavo bent porą kelionių. Daug apkeliavo kartu su universiteto draugais, pas bičiulius, išsibarsčiusius visuose žemės kampeliuose.

Jei atsiras darbo, liks Lietuvoje

– Pusbrolis paprašė vasarą pafotografuoti vestuves Lietuvoje, nors pats Anglijoje gyvena, bet vestuvės bus gimtinėje. Pamaniau, kad reiktų parvažiuoti, atostogų reikia. Parsivežiau daiktus, o paskui žiūrėsiu. Ten tikrai nebuvo blogai, bet ir čia, Lietuvoje, irgi neblogai, – teigia Povilas.

Anglijoje jam trūko gamtos, pabuvimo prie ežero, trūko upės, kuria galėtų plaukti, nakvoti palapinėse.

– Anglijoje kitaip. Lietuvoje daug geriau jautiesi. Pasiilgau draugų, artimųjų, smagu juos matyti dažnai. Pasikalbi, būdavo, su mama telefonu ir, atrodo, kaip būtų gerai kartu dabar arbatos išgerti, arčiau pabūti. Tik dabar supratau, kai grįžau, kaip buvau pasiilgęs viso to. Kai kurios lietuvaitės merginos net rauda vakarais, taip išsiilgsta artimųjų, draugų, gimtinės, medžių, kurių Anglijoje beveik nėra. Viso to tikrai trūko, – analizuoja savo patirtį ir jausmus Povilas.

Jei susirastų darbą Lietuvoje, jis čia mielai liktų, bet turi reikalui esant ir kur grįžti. Darbą jis ten tikrai ras, turėjo ir dabar itin puikių pasiūlymų, turi gerų rekomendacijų. Kol kas pagyvens namuose Lietuvoje, Tauragėje, pabus su mylimais žmonėmis. Paiškylaus su draugais, jau aplankė juos Vilniuje, paplaukios Jūra, o rudenį gal išvysime ir Povilo Sadausko, šešerius metus po pasaulį pasiblaškiusio, Tauragės (jo žodžiais, nuostabiai besikeičiančios) išsiilgusio, darbų parodą.

– Apie tai nieko kol kas daugiau nesakysiu, – mįslingai baigiame pokalbį su Povilu, įgijusiu specialybę be niekieno pagalbos, mylinčiu savo gimtinę, savo artimuosius, savo šalį, grįžusiu į Lietuvą gyventi ir dirbti, galbūt čia sukurti šeimą. Tik ar ta šalis pasiruošusi jį priimti? Tegul bus tai retorinis klausimas.