Naujasis Tauragės burnos chirurgas – Bahaa Alarbied(34)

– Kiek metų gyvenate Lietuvoje ir kas paviliojo jus į mūsų šalį?

– Žmona. Su savo lietuvaite susipažinau studijuodamas Prancūzijoje. Dar man Vokietijoje mokantis  rezidentūroje nusprendėme, jog bendrą gyvenimą kursime Lietuvoje. Tuo metu susitikinėdavome: tai ji atvykdavo pas mane, arba aš į Lietuvą. Paskutiniais rezidentūros metais žmona laukėsi. Vaikui gimus likau Lietuvoje. Jau 1,5 m. gyvename Raseinių rajone, turime du vaikus. Raseiniuose beveik metai privačiai dirbu burnos chirurgu.

– Kodėl pasirinkote Lietuvą, o ne Vokietiją?

– Nors Vokietija man buvo labai patraukli šalis, atvirai pasakius, su šia šalimi aš siejau savo ateitį, ten aš įgijau daug žinių, patirties, praktinių įgūdžių. Tačiau šeima pakoregavo visus mano planus. Norėjome, kad vaikai augtų ten, kur seneliai, kalbėtų savo kalba. Žinoma, Vokietijoje pacientai turtingesni, daugiau pageidaujančių implantavimo paslaugų, tačiau Lietuvoje pacientai kitokie – jie labiau vertina gydytojo darbą.

– O kodėl antrąjį savo privatų kabinetą nusprendėte kurti būtent Tauragėje?

– Priežastys yra kelios: Tauragė ne mažas miestas, netoli Raseinių. Burnos operacijoms tauragiškiai vykdavo į Kauną arba Klaipėdą. Dalis lankėsi pas mane Raseiniuose, būtent iš jų susidariau įspūdį, jog Tauragėje trūksta šios srities specialistų.

– Sklinda kalbos, kad pakeisite mūsų gerbiamą gydytoją Antaną Mišeikį. Kokias dar procedūras teiksite?

– Tarp gydytojų teko girdėti kalbas, kad vienas gerbiamas jūsų chirurgas planuoja eiti į pensiją, o kito tokio specialisto visam rajone nėra. Tai taip pat galima laikyti viena iš priežasčių, kodėl aš čia. Užsiimsiu sudėtingų ir protinių dantų rovimu, lūpos ir liežuvio plastika, cistų operacijomis, chirurginiu paradontozės gydymu. Taip pat atliksiu beveik visų ambulatorinių dantų implantavimo operacijas.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdamas savo privatų kabinetą Lietuvoje?

– Pirmasis sunkumas, kurį teko įveikti – kalba. Nors moku jau ne vieną kalbą – prancūzų, vokiečių, anglų, arabų, suprantu italų, tačiau lietuvių kalba yra labai sunki. Vos atvykęs į Lietuvą Vilniaus Universitete 3 mėnesius mokiausi kalbos – norėjau kuo greičiau išmokti kalbėti, gauti lietuviškas licencijas ir pradėti dirbti. Dabar turiu dvi licenzijas: odontologo ir burnos chirurgo.

– Ar nekyla sunkumų bendraujant su pacientais, visgi tai ne tik bendrinė lietuvių kalba, pasitaiko medicininių išsireiškimų?

– Lotyniški medicininiai terminai man žinomi, o bendraudamas pacientus suprantu gerai. Juolab pastarieji stengiasi kalbėti aiškiai, vengia tarmiškų išsireiškimų. Galbūt būtų sudėtingiau dalyvauti diskusijoje kokia nors specifine tema, tačiau tokiu atveju vis tiek galima suprasti iš konteksto. Kalbai tobulinti reikia tik laiko.

– Gal norėtumėte ko nors palinkėti savo būsimiems pacientams?

– Kaip chirurgas žinau, kad pacientai dažnai bijo procedūrų. Mano pagrindinis tikslas, kad po operacijos iš mano kabineto išeitumėte laimingi, be skausmo ir be komplikacijų.