Mokytojas: „Jau rugsėjį gimė tikslas pirmuosius mokslo metus tiesiog išgyventi“(5)
Mokytojas Vytautas Miežys (pirmoje eilėje dešinėje) Tarailių pagrindinėje mokykloje įkūrė gitaros būrelį. Vytauto Miežio asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš metus vienas socialinės programos „Renkuosi mokyti!“ dalyvių Vytautas Miežys atvyko mokytojauti į Tarailių pagrindinę mokyklą. 22 metų jaunuolis, baigęs studijas Jungtinėje Karalystėje, nusprendė dvejus metus skirti darbui su vaikais.
Prieš pradėdamas mokytojo darbą Vytautas buvo kupinas entuziazmo ir planų, ketino įkurti gitaros ir lyderystės būrelius. Tauragėje jis kol kas nesijaučia savas, tad į Vilnių grįžta kartą ar kelis per mėnesį. V.Miežį užklupome atostogaujantį sostinėje. Jaunas mokytojas mielai sutiko su „Tauragės kurjeriu“ pasidalinti įspūdžiais dirbant švietėjišką darbą mūsų mieste.
– Kodėl susidomėjote socialine programa „Renkuosi mokyti!“? Visuomet žavėjo mokytojo darbas?
– Universitete studijavau verslo vadybą, taigi trejus metus gyvenau terpėje, kurioje pinigai buvo tikslas. Nuolatinis pelno siekimas vargino, ilgainiui pasirodė neprasmingas, tad nusprendžiau savo jėgas perteikti kažkur kitur. Tris vasaras esu dirbęs vaikų stovyklų vadovu, tai buvo malonu, tad nusprendžiau, kad iš esmės bendrauti su vaikais man patinka. Mokykloje ir universitete džiaugsmo teikdavo matematika, tad nusprendžiau šiuos du savo pomėgius sujungti, tapdamas matematikos mokytoju. Programa „Renkuosi mokyti!“ man būtent tai ir pasiūlė – pagalbą tampant mokytoju baigus nepedagogines studijas. Kai pats buvau mokinys, mokytojo darbas nežavėjo (žavėjo kosmonautai ir roko žvaigždės, o kaip kitaip?). Tik universitete supratau, kad mokytojai gali nemažai nuveikti visuomenės labui, tada ir ėmiau žavėtis šia profesija ir ją gerbti.
– Kaip sekėsi įsilieti į mokytojo gyvenimą?
– Sunkiai. Iki išnaktų ruošdavausi pamokoms, kasdien susidurdavau su problemomis, apie kurias gyvenime net nebuvau susimąstęs. Beveik kiekviename žingsnyje sutikdavau naujovių, kurias reikdavo apmąstyti ir priimti vienokią ar kitokią poziciją. Mėgstu mąstyti lėtai, apsvarstyti visus už ir prieš, ir tik tada priimti sprendimą. Mokykloje, ypač pamokoje, sprendimus turėdavau priimti žaibiškai. Tai buvo sunku.
– Skirdavote tiek daug laiko ir pastangų ruošimuisi pamokoms. Ar iš vaikų sulaukėte pagyrimų, o gal priekaištų? Jaučiatės pripažintas?
– Pagyrimų ir priekaištų tikrai būna. Jeigu vaikui įdomu, jo akys žiba. Tai geras jausmas. Jeigu jam nuobodu, jis nedvejodamas ir pasakys „Mokytojau, labai neįdooooooomu!“ Tai muša iš vėžių, ypač jei esu suplanavęs dar 15 minučių tokios nuobodžios veiklos. Kita vertus, tai labai naudinga informacija. Kokioje dar kitoje profesijoje klientas taip aiškiai pasakytų, kad jam neįdomu, nepatinka? Kitą pamoką stengiuosi veiklą truputį koreguoti, kad būtų įdomiau.
Ar jaučiuosi pripažintas? Taip.
– Ar išsikėlėte sau tikslų pirmiesiems mokslo metams?
– Tikslų pirmiesiems metams nekėliau. Prieš pirmąjį mokytojišką rugsėjį galvojau, kad viskas bus labai paprasta ir lengva. Tą patį rugsėjį supratau, kad taip nebus, tad galbūt galvoje gimė tikslas pirmuosius metus tiesiog išgyventi.
– Teigiate, kad jau rugsėjo mėnesį supratote, jog lengva nebus. Ką manėte apie mokytojo profesiją prieš pradėdamas dirbti mokytoju? Ar neišblėso entuziazmas?
– Nuomonė apie mokytojo darbą tikrai pasikeitė. Prieš pradėdamas dirbti galvojau, kad 95% mokytojų nemoka dirbti, be reikalo rėkia, rašo blogus pažymius ir panašiai. Jau rugsėjį supratau, kad nepaprastai klydau, pats pradėjau rėkti (anot vaikų, griaudėti), o blogas pažymys atrodė kaip išsigelbėjimas. Mokytojai dirba sunkų darbą, nuolat reikia aukoti save, būti labai tvirtam, nuolat padėti, klausyti ir mylėti. Nei vieno iš šių dalykų anksčiau nesimokiau, tad kol kas nelengva. Natūralu, kad tai lėmė ir tam tikrą nusivylimą ir entuziazmo stoką. Labai džiaugiuosi, nes jaučiu, kad entuziazmas vasarą pamažu atgyja.
– Mokytojo darbas reikalauja nuolatinio bendravimo su mokiniais. Kaip atsakote į vaikų dėmesį? Jis įkvepia ar vargina?
– Į vaikų dėmesį stengiuosi reaguoti kaip į bet kokį dėmesį, stengiuosi suprasti, kodėl tam tikras vaikas tą dėmesį rodo. Kartais vaikai, atrodytų, elgiasi netinkamai. Tai vargina. Dažniausiai visgi jie rodo tam tikrą dėmesį tam, kad patys gautų dėmesio. Tai labai žmogiška. Mano pareiga tą dėmesį jiems suteikti, galbūt išmokyti pripažinimo ir įvertinimo siekti tinkamesnėmis priemonėmis. Visi mokytojai daro tą patį. Kai tik pavyksta kažką panašaus pasiekti, visi labai džiaugiamės. Kartais mokytojų kambaryje kas nors papasakoja, kaip mokinys, anksčiau siekdavęs dėmesio gana kardinaliomis priemonėmis, dabar, atrodytų, labai taisosi – sveikinasi, padėkoja, pagelbėja. Tokie pavyzdžiai labai įkvepia.
– Kaip užbaigtumėt „Mokytojas – tai…“?
– Mokytojas – tai kiekvienas iš mūsų. Būdami vaikai, norime išmokyti mažąjį brolį važiuoti dviračiu, būdami paaugliai, mokome suaugusiuosius, koks pasaulis iš tikro turėtų būti, būdami mokytojai, mokome matematikos, būdami įmonių savininkai, mokome pavaldinius parduoti prekę, būdami valstybės vadovai, mokome žmones būti pilietiškus. Visi nuolatos mokome.
– Ar per metus teko patirti linksmų mokytojo gyvenimo situacijų, kurios ilgam išliks atmintyje?
– Gražių situacijų būna tikrai nemažai. Kai tik matai, kad mokinys džiaugiasi šio to išmokęs, ir patį apima teigiamos emocijos. Labiausiai džiugina, kai mokiniai patys imasi iniciatyvos – ieško naujos informacijos, domisi kažkuo, organizuoja renginius, savarankiškai mokosi groti, dainuoti, važinėti riedlente. Tada vyksta tikrasis mokymasis. O jei dar kas ir pagalbos paprašo, tai ohoho, kaip gera ją suteikti. Tada išties jautiesi reikalingas.
– Jums dar liko metai mokytojavimo, gal ir vėliau tęsite mokytojo karjerą? Kokie Jūsų ateities planai, svajonės?
– Atvirai sakau: nežinau. Noriu padėti vaikams, visuomenei, Lietuvai. Mokytojo profesija – puikus būdas siekti šių tikslų. Manau, kad visą ateinantį gyvenimą švietimas man vienaip ar kitaip rūpės. Visgi ar dirbsiu mokytoju dar po metų, tikrai nežinau.
