Liberalcentristai dar neapsisprendė, kas jiems atstovaus Seimo rinkimuose(5)

– Kokie įspūdžiai po apsilankymo Tauragėje?

– Džiugu, kad jūsų miesto mokymo įstaiga investuoja į konferencijas. Į žinias investuojanti mokymo įstaiga turi šansų išgyventi. Po konferencijos dar planuoju susitikti su Tauragės rajone gyvenančiais partijos kolegomis, tada įspūdžių bus daugiau.

– Partijos panašėja, kuo toliau, tuo mažiau tarp jų skirtumų. Kuo išsiskiria Lietuvos liberalų ir centro sąjunga, kokiam gyventojų sluoksniui jūs atstovaujate?

– Mūsų elektoratas – žmonės, uždirbantys daugiau nei vidutiniškai, aukštesnio nei vidurinis išsilavinimo, dauguma mūsų rinkėjų gyvena didmiesčiuose. Sėkmė savivaldybių rinkimuose rodo, kad mūsų idėjos gyventojus pasiekia. Mūsų nuostatos: valdžia turėtų kuo mažiau trukdyti, gyventojai turėtų imtis iniciatyvos, nes jie, o ne valdžia kuria materialines vertybes.

– Kas tas materialines vertybes kurs po 10–20 metų, jei kasmet Lietuvoje gimsta apie 30 tūkstančių vaikų, o apie 50 tūkstančių jaunų žmonių emigruoja į užsienį?

– Yra du scenarijai. Vienas – sėdėti ir verkti, kitas – suvokti, kad gyvename globaliame pasaulyje. Kol Vakarų Europoje atlyginimai bus keletą kartų didesni nei Lietuvoje, bus sunku išlaikyti jaunus žmones mūsų šalyje. Nuoširdžiai tikiu, kad jaunimas iš Lietuvos ne visam laikui išvažiavo. Bet laikas pradėti galvoti apie darbo jėgos importą. Praėjusiais metais lydėjau keliautojų grupę, kurie žemaitukais arkliais Vytauto keliais jojo iki Juodosios jūros, daug bendravau su Baltarusijos, Ukrainos gyventojais. Manau, kad būtų galima kviesti gyventi į Lietuvą baltarusius bei ukrainiečius. Pavyzdžiui, informacinių technologijų srityje ukrainiečiai bei baltarusiai lietuviams niekuo nenusileidžia. Emigracija sustos, kai gyvensime turtingiau. Turime būti drąsesni, privalome aktyviau dalyvauti kuriant Lietuvos ateitį.

– Nuo ko pradėti?

– Pagal išsilavinimą esu inžinierius statybininkas, bet prieš daug metų pasukau į šou verslą. Važinėdavome su koncertais po Lietuvą, statydavome scenas. Jei sceną pastatydavome pernelyg žemai, žiūrovai pradėdavo ant jos lipti, kai scena reikiamame aukštyje, žiūrovai nuo jos atsitraukia. Tikslas – sceną pastatyti tokiame aukštyje, kad ant jos neužsikartų tie, kam nepriklauso. Pavyzdys galėtų būti Lietuvos ryšių reguliavimo tarnyba. Politikai negali šiai tarnybai daryti įtakos, šioje srityje jie tinkamu atstumu patraukti nuo scenos, todėl ryšių srityje ryšių kaina, skverbtimi Lietuva patenka į pažangiausių pasaulio šalių dešimtuką. Šaliai reikia sąžiningų ir kompetentingų politikų, todėl rinkėjai turi sąmoningai rinktis.

– Prieš porą dienų socdemai, tvarkiečiai bei darbiečiai pasirašė su profsąjungomis susitarimą, kad minimalus atlyginimas turi būti ne mažesnis kaip pusė vidutinio šalies atlyginimo (šiuo metu vidutinis atlyginimas Lietuvoje yra 2116 litų, minimalus atlyginimas tada būtų ne 800, o 1058 litai). Jūsų partijos konkurentai jau užčiuopė kelią į rinkėjų širdis, o kaip rinkėjus vilios Liberalų ir centro sąjunga?

– Lengviausia būtų pasakyti: „Balsuokite už mus, mes duosime daugiau“. Iš vienos pusės, tai patrauklu, bet tada dalis verslo pasitrauktų į šešėlį, mažiau būtų surenkama mokesčių, darbo santykiai taptų mažiau lankstūs, dalis verslo bankrutuotų. Minimalus atlyginimas gali didėti, bet dėl to turi tartis darbdaviai, valdžia ir profsąjungos.

– Ką galvojate apie banko „Snoras“ epopėją?

– Skaudi pamoka. Be pasekmių tai nepraeis nei gyventojams, nei verslui, nei valdžiai. Valdžios žingsnis perimant „Snoro“ kontrolę pavėluotas, bet reikalingas. Bankui trūko kapitalo, jis buvo neskaidriai valdomas, todėl bankrutavo. Uždelsus valdžios veiksmus nuostoliai būtų dar didesni. Eiliniai žmonės pinigus atgaus, sunkiau bus verslui, nes vėluos atsiskaitymai tarp bendrovių, dalis verslo pinigų nebeatgaus.

– Gal jau apsisprendėte, kas nuo Liberalų ir centro sąjungos Tauragėje kandidatuos rinkimuose į Seimą?

– Dar neapsisprendėme, bet tikrai žinau, kad tai bus kas nors iš vietinių tauragiškių. Galimi įvairūs variantai. Gali būti, kad liberalų partijos vienysis ir kels bendrus kandidatus, tada teks su partneriais tartis, kas galėtų liberalams atstovauti Tauragėje ir kitur.

– Esate Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas. Ką galvojate apie tai, kad Lietuva vis dar neturi nacionalinio futbolo stadiono, kad Marijampolėje už 31 milijoną litų buvo pastatyti du – atviras ir dengtas stadionai, o Vilniuje už 120 milijonų litų Šeškinės kalne, vietoje, kur turėtų būti stadionas, riogso seniai sukalti poliai?

– Gerų pavyzdžių yra ne tik Marijampolėje, bet ir Tauragėje, Gargžduose. Gerai sekėsi visur, kur bendromis pastangomis miestų valdžia, futbolo klubų rėmėjai, bendruomenė drauge kūrė futbolui reikalingą infrastruktūrą. Vilniuje nėra tradicijų remti sportą. Vilniuje, ant Šeškinės kalno, statomą monstrą reikia griauti, o ne statyti, nes jo pastatymas kainuos dar ne vieną šimtą milijonų litų, o išlaikymas per metus kainuotų apie 10 milijonų litų. Turime puikių pavyzdžių Lenkijoje. Gdynėje lenkai už 80 milijonų litų pasistatė puikų 15 tūkstančių vietų stadioną, Lietuvai tokio visiškai užtektų, bet vėjais paleista 120 milijonų litų. Lietuvos futbolo federacija perėmė bankrutavusios Vilniaus „Vėtros“ stadioną. Ten įrengėme dirbtinę futbolo dangą, pastatysime 7 tūkstančius kėdžių. Iš bėdos ten galės rungtyniauti Lietuvos futbolo rinktinė, tačiau Lietuvai reikia didesnio ir šiuolaikiško futbolo stadiono.

Kalbino ir fotografavo Arūnas Strikaitis