Legendos tarp mūsų(0)
Kultūrininką Emilį Peldžių pažįsta visa Lietuva. FOTO: Renaldas Malychas
Profsąjungų rūmuose Vilniuje, gerai atsimenu, dar sovietiniais metais vyko bibliotekininkų suvažiavimas. Emilis Peldžius, Taurų bibliotekininkas, jau tada buvo vienas garbingiausių suvažiavimo dalyvių. Apsuptas moteriškių, nes bibliotekininkystė juk perdėm moteriška specialybė, jis buvo darbštumo, pareigingumo, meilės savo profesijai pavyzdys. Jo subtiliai surinktus kraštotyros darbus filmavo televizija, interviu su Emiliu rengė radijas. Daugiau nei 50 metų aręs kultūros dirvonus bibliotekininkas Emilis Peldžius savo asmeninį archyvą perdavė Kultūros paveldo tarnybai. Jame nepaprastai daug vertingos medžiagos apie Tauragės konvenciją. Po metų švęsime Konvencijos pasirašymo 200 metų ir 100 metų paminklo šiam istoriniam įvykiui pažymėti pastatymo jubiliejų. Emilio surinkti ir užfiksuoti faktai, kalbinti žmonės, senos nuotraukos – didžiulis turtas mūsų kuklioje, bet gerbtinoje krašto istorijoje.
|
|
Gerbiamas ir mylimas
Emilis buvo mylimas ir gerbiamas ne todėl, kad buvo vienintelis vyras moterų būryje, o todėl, kad puikiai dirbo. Jo kraštotyros darbai, bibliotekos istorija, rinkiniai apie Tauragės konvenciją, daug vertingų duomenų apie Tauragės apylinkių vietovardžius, išnykusius kaimus, atsiminimai apie partizanus, politinius kalinius ir tremtinius bei daugybė kitų darbų būdavo pačių geriausių šalies bibliotekininkų veiklos parodose įvertinami aukščiausiais balais. Apie Taurų biblioteką ir ten dirbantį Emilį Peldžių žinojo visa Lietuva.
Pavydėtinas pastovumas
Pirmoji Emilio Peldžiaus darbovietė buvo Steigviluose, tuometiniame Skaudvilės rajone. Pareigos skambėjo gražiai – klubo-skaityklos vedėjas. Tokių pareigų Emilis nusipelnė dar 1952 metais, kai baigė Batakių septynmetę mokyklą ir aštuntąją klasę Tauragės pirmojoje vidurinėje. Nuo 1961 metų iki išėjimo į pensiją ir dar būdamas pensijoje 7 metus dirbo vienintelėje darbovietėje – Taurų bibliotekoje.
– Kai atvykau čia 1961 metų pradžioje, nekalbant apie kokį inventorių, biblioteka neturėjo nė patalpų. Laikinai teko įsikurti pas Vincą Joniką, nuomoti šaltą, apytamsį 12 kvadratinių metrų kambarėlį. Pasitelkiau į pagalbą kaimo aktyvistus, knygos mylėtojus, suprantančius bibliotekos svarbą – Matutį, Arbačiauską, Baužą, Jocį, Ramanauskienę, Nemčiauskienę ir kitus. Po metų kitų buvo suremontuotos patalpos, sutvarkytas fondas ir katalogai. Stengiausi, kad knyga pasiektų kiekvieną šeimą, kad skaitytų visi norintieji skaityti, – prisimena Emilis.
Taip triūsiant, neakivaizdžiai studijuojant Vilniaus kultūros-švietimo technikume bibliotekininkystę, tvarkant biblioteką, kovojant dėl jos išlikimo (na, iš kur valdininkams dažnai kyla noras naikinti bibliotekas?!), renkant kraštotyrinę medžiagą, organizuojant susitikimus su rašytojais, vaikštant po gyventojų namus su knygomis, rašant straipsnius į respublikinę ir vietinę spaudą, praėjo visas veiklusis ir darbo įstatymais įformintas gyvenimas. Tačiau asmenybės išlieka visada. Išėjęs į pensiją Emilis ne tik kasa sniegą dukters mokytojos kieme (su mylimąja ir žmona Maryte Jankute Emilis užaugino dvi dukras pedagoges, viena lituanistė, kita matematikė,), bet yra visų įvykių stebėtojas. Jo surinkta autentiška medžiaga yra unikali.
Tauragė žinoma ne tik dėl kontrabandos
Europos istorijos veikaluose užfiksuotas Tauragės konvencijos faktas yra itin svarbus. Konvencijos reikšmę ne visi nūnai suvokia ir įvertina. Gerą pavyzdį parodė „Rotary“ klubas Tauragėje. Jų iniciatyva paminėti 200 metų senumo įvykį, užbaigusį vadinamąjį Tėvynės karą ir Napoleono žlugimą, labai gera. O E.Peldžius yra surinkęs ir užrašęs pasakojimus tų žmonių, kurie dar patys dalyvavo statant 1912 metų paminklą ar buvo liudininkai. E.Peldžiaus užrašuose kalba Mikas Dumašius, gimęs 1891 metais, Jurgis Kondratenko, gimęs 1894-aisiais, keletu metų jaunesnis Antanas Jancevičius.
– Netoli gyvenęs Jonas Kynas buvo kalvis. Jis iš savo kalvės statybininkams (paminklo Požerūnuose statytojams 1912 m., minint konvencijos 100-metį) skolino įvairius įrankius. Jis buvo neaukšto ūgio, storas senis su barzda. Į paminklo atidarymą prisirinko daug žmonių iš Požerūnų, Staiginės, Meldikviršių ir kitų kaimų. Prie paminklo buvo atvežta ir padėta labai daug gėlių ir vainikų iš Vokietijos ir Rusijos. Iškilmingai grojo orkestras. Įvyko mitingas. Ta liepa, po kuria stovėjo paminklas, buvo labai stora ir sena. Buvo įsakyta tą paminklą ir liepą prižiūrėti ir saugoti, – mena Emilis senolių pasakojimus.
Dar daug įdomių prisiminimų apie Tauragės konvencijos paminklą ir tą liepą, į kurios kamieną buvo susimetusios bitės, užfiksuota Emilio Peldžiaus rankraščiuose. Apie tai jam pasakojo Ceikiškės kaimo gyventojai Maksimas Kondratenko ir Vincas Knatauskas, beje, žinomas Tauragės, pedagogas, matematikas.
– Trys liepos, kurias pasodinome su vairuotoju Pranu Burba prieš 40 metų Konvencijos pasirašymo vietoje, auga,– sako E.Peldžius.
Pusę amžiaus dirbęs bibliotekoje Emilis teigia, kad šiandien dirbti bibliotekoje būtų sunku, nes labai pažengė informacinės technologijos. Jo manymu, bibliotekos ir toliau tobulės, jos yra, buvo ir bus reikalingos žmonėms.
– Ne vien duonos žmonėms reikia, – įsitikinęs E.Peldžius.
Jo surinkti prisiminimai, nuotraukos, autentiški žmonių pasakojimai tikrai bus Tauragės krašto istorijos katalogose. E.Peldžiaus surinktus duomenis tikimasi pateikti parodoje, kurią planuojama surengti 2012 metais Kultūros rūmuose, minint Tauragės konvencijos jubiliejų.
