Gyvenimas lepino pergalių skoniu ir žmonos dėmesiu(0)

Laimingas Jono Stažio gyvenimas

Pragyvenęs 60 metų J.Stažys tikina, kad yra labai laimingas. Jis tiesiog nebeįsivaizduoja gyvenimo be žmonos Loretos, kurią švelniai vadina aukseliu, 37 metus „valgo iš vieno katilo“, kartu žvejoja, tiek pat metų kartu lig šiol kraustosi iš proto dėl futbolo (žmona – kaip žiūrovė). Šiuo metu geresnis treneris – sūnus Darius, tuo Jonas labai didžiuojasi. O duktė – bene vienintelė Tauragės darbo biržoje registruota bedarbė teisininkė magistrė, apie futbolą išmano kur kas geriau už patį rašinio herojų.

Jonas pasakoja, kad beveik 30 metų dirbo šios sporto šakos treneriu ir žaidėju visuomeniniais pagrindais. Be atostogų! Kiek kartų jį lepino laimėjimų saldumas, medalių įvairovė, apdovanojimų gausa – nebesuskaičiuoja. Akcentuoja tik, kad 1987 metais tapo nusipelniusiu šalies futbolo treneriu ir tais pačiais metais jo treniruojama komanda – Tauragės „Tauras“ – respublikinėse varžybose iškovojo pirmąją vietą.

60 metų švęs kieme

– 60 metų švęsiu savam kieme. Yra suolų, stalas, daug žalumos. Kepsime šašlykus. Kokių sveikintojų tikiuosi sulaukti? Pasveikinti gal ateis tie, kurie prisimins mane. Labiausiai, aišku, kaip trenerį, nudžiugintų buvę auklėtiniai, – mintimis apie jubiliejų dalijasi Jonas.

Paklaustas, kodėl be minimaliausių iškilmių rengiasi pasitikti tokią garbingą šventę, Jonas patikino, kad minėdamas 55 metus, visiems atėjusiems jį pasveikinti žmonėms pasakė, kad tai paskutinis ,,balius“. Ne dėl to, kad neturėtų iš ko. Nenori, ir tiek.                      

Futbolo treneris pasakoja, kad kai buvo 14–15 metų, labai norėjo greičiau užaugti. Užaugo. Kai stuktelėjo 55-eri, sako pasijutęs vyru kaip reikiant, tačiau „šaką lenkiantis“ į antrąją gyvenimo pusę. O dabar, sulaukęs 60-ies, gali tik patarimus dalyti jaunesniems.

Senatvės jis nebijo. Prisibijo sulaukti momento, kada į tualetą kažkam teks lydėti.

Užgyventas turtas – vaikai

Jonas, regis, iš tų žmonių, kuriems nerūpi materialinės gėrybės. Per nugyventus metus jų ir nesukaupė. Didžiausias jo turtas – vaikai, mylima žmona ir... futbolas. Jonas neturi nuosavo būsto – gyvena uošvės name, nes butą atidavė sūnui, važinėja šturmano vietoje žmonos Loretos automobiliu. Neišmoko ir buities darbų – net vinį kreivai įkala, lemputę vargiai įsuka, o jau apie spynos pakeitimą net nešneka. Kartais, sako, dar žuvies pagauna. Žvejojimas, beje, abiejų su žmona aistra. Dabar, sako Jonas, žmona net didesnių laimikių pagauna, versdama žvejybos ,,mokytoją“ kiek suirzti. Loreta ilgainiui tapo didesnė nei jis žvejė aistruolė. Jei, sako, nenuvestų jos sutartu laiku į žvejybos vietą, kiltų kivirčas. Bet trumpas, nes pykti Jonas nelabai moka.

Negali atsikratyti rūkymo

Kad ir kiek Jonas save bekeiktų, tačiau rūkymo negali atsisakyti. Siunta ant savęs ir kitiems pataria to nedaryti. Tačiau didžiuojasi, kad alkoholio jau ne vienerius metus nevartoja. Savo statinę, kaip liaudis sako, jau beveik išgėręs.

Nemėgsta pažadukų, paniurėlių. Jis mano, kad kvailiausias žmogus – tas, kuris savo kabinete virš galvos pasikabina savo portretą.

Svetimų moterų sako nemylįs, nes jo žmona esanti nuostabiausia. Nors kartu lyg ir koketiškai patikina, kad ,,nepagautas – ne vagis“.

Svajoja nuvykti į Afriką

Paklaustas, ką dar norėtų nuveikti šiame gyvenime, Jonas greitakalbe išpyškina:

– Norėčiau pagauti pačią didžiausią žuvį, nuskristi į Afriką ir likusią gyvenimo atkarpą nugyventi su ta pačia žmona. O svarbiausia – mirti pirmiau už Loretą, nes be jos galas man, – šmaikštauja garsu Tauragės treneris.

Paklaustas kodėl, nedvejodamas atsako, kad be jos pražūtų dėl stipraus tarpusavio ryšio ir dėl buities – be žmonos jaučiasi bejėgis. Moka tik maistą gaminti. Neslepia, ko, regis, nepasakotų joks kitas vyras, jog yra absoliutus nulis buityje, ūkyje. Tiesa, išdidžiai pareiškia, kad puikiai moka ugnį pakurti, o tai kartu gyvenančiai uošvei palengvina buitį.

J.Stažiui palinkiu stiprybės, optimizmo, ir viliuosi, jog didžiulis būrys jį gerbiančių žmonių sugužės birželio18-ąją į Jono kiemą, ant pievelės, šventės švęsti...