Gyvenimas – kaip viena diena(2)

Tapyba

– Į Vokietiją atsivežiau peizažo viziją – beržą. Vokiečiai iš manęs juokdavosi: „Tau, Šimkau, vien beržai ir beržai“. Tada pastebėjau, kad kur kas lengviau kalnus piešti, – ėmiau piešiniuose vaizduoti kalnus, – juokiasi J.Šimkus. Jo tapyti paveikslai kabo tiek Vokietijos, tiek Tauragės parodose.

J.Šimkus tapybos ėmėsi vos išėjęs į pensiją. Palikus kultūros vedėjo postą buvo ganėtinai sunku sudurti galą su galu.

– Tada mano, kaip tarnautojo, pensija siekė 93 rublius, o vien kostiumas kainuodavo pusantro šimto, – apie sunkų laikotarpį pasakojo J.Šimkus. – Man padėjo tuometinis Dailės muziejaus direktorius Romas Budrys: jis iš restauracinių sandėlių parūpino dažų, 1984 – 1985 m. aš ėmiau tapyti.

J.Šimkus tapė mažus paveikslėlius, kurie tuo metu buvo itin populiarūs. Jo darbai turėjo didelę paklausą ir atnešė pelną. Dabar J.Šimkaus kolekcijoje – apie 800 darbų.

– Piešiu savo malonumui. Tapyba – tarsi vaistas nuo nostalgijos, kūryba suteikia prasmę, – kalbėjo pašnekovas.

Tuttlingen lygina su Taurage

Miestas, kuriame J.Šimkus gyvena, gyventojų skaičiumi prilygsta Tauragei, taip pat yra apskrities centras, panaši čia ir kultūrinė veikla. Nostalgija pašnekovui dvelkia tarp Tuttlingeno pilies griuvėsių rengiami visą savaitę trunkantys estradiniai muzikos vakarai, prilygstantys tuometiniams J.Šimkaus organizuojamiems sovietmečiu.

– Tokio renginio kitur nebuvo, kadangi estrada Lietuvoje sovietinės vadovybės nebuvo toleruojama taip, kaip nebuvo toleruojami ilgi vaikinų plaukai ir siauros ar plačios kelnės. Muzikos vakaruose dalyvaudavo ir svečiai iš Estijos ir Latvijos: su savo kolektyvu atvykdavo Hapsalu miesto kultūros vedėja Elenolde, 10 m. iš eilės muzikos vakaruose dalyvaudavo latvis Nikolaj Tochvis, Tinis Meagi – su nostalgija prisiminė J.Šimkus. – Mūsų pilies kiemelyje savo, kaip dainininkės, karjerą pradėjo šiuo metu populiari Estijos dainininkė Anne Veski.

Akistata su vadovybe

Lygindamas kultūrinę veiklą Tuttlingene ir Tauragėje buvęs kultūros vedėjas mena rengiamas buities kultūros dienas.

–  Tuttlingene buities kultūros dienos trunka visą mėnesį. Ten parodas ruošia dailės galerija, poezijos dienas – biblioteka, o restoranuose vyksta susitikimo vakarai. Lyginant dabar Vokietijoje vykstančias šventes ir tuometines, mūsų organizuojamas, belieka pasidžiaugti, jog dirbome Vakarų Europos stiliumi, – mena aktyvią kultūrinę veiklą Tauragėje vedęs J.Šimkus.

– Literatams skirtą dieną Aleksas Dabulskis padeklamavo eiles, kurios galėjo man kainuoti darbą. Poetas atsistojo ir išpyškino: „Anksčiau valstietis vogė pono mišką, dabar kolūkietis vagia viską“. Ryte, jau nusiteikęs blogiausiam, sulaukiu skambučio iš partijos komiteto. „Daugiau, kad Dabulskis Tauragėje nepasirodytų“, – apie tuometinės vadovybės nuolaidas pasakojo buvęs kultūros skyriaus vedėjas.

Darbuotojų mylimas

Nors J.Šimkus pensijoje daugiau nei trisdešimt metų, iki šiol savo buvusiųjų darbuotojų menamas kaip empatiškas ir taktiškas vadovas. Buvusios kultūros darbuotojos Mamertinos Balserytės pasakojimu, J.Šimkus mokėdavo pastebėti net menkiausius savo darbuotojų nuveiktus darbus, sugebėdavo atskleisti kiekvieno darbuotojo galimybes.

– Jis niekada prieš darbuotojus nekeldavo balso, nesu girdėjusi, kad bartų. Jei kuris darbuotojų „pasišiukšlindavo,“ imdavo bendrauti su juo šalčiau. Tokias dienas mes vadindavome nekalbadieniais, – prisiminimais dalijosi M.Balserytė.

J.Šimkus intuityviai jausdavo kolektyvo psichologinį klimatą, darbuotojai itin gerbė savo vadovą.

– Teko koncertuoti Maskvoje rengiamoje žemės ūkio parodoje. Dienos buvo labai karštos. Kolektyvas nuolat sirguliavo: kai kurie gerdami šaltą vandenį persišaldė. Tiek karščiuojančius, tiek besiskundžiančius galvos ar dantų skausmais J.Šimkus gydė vienu „stebuklingu vaistu“, – iš kišenės jis visiems traukdavo tabletę, nuo kurios visi pasijusdavo geriau. Pasirodo, visi buvo gydomi tuo pačiu vaistu – aspirinu, – apie besąlygišką kolektyvo narių pasitikėjimą vadovu pasakojo M.Balserytė.

Talentai, su kuriais teko dirbti

Šnekučiuojantis apie pasiekimus kultūros srityse ir stebintis J.Šimkaus, kaip vadovo, sugebėjimu atrasti ypatingą ryšį su darbuotoju, J.Šimkus juokiasi: „Ne aš, mes visi to pasiekėme“ ir

nemirktelėdamas vardija kolegas.

– Darbas – ne vien sėdėjimas kabinete. Reikėjo matyti, kaip žmonės dirba, veikti kartu, o mane kolektyve supo vien talentingi žmonės. Juozas Grigas – lietuviškos dramaturgijos mylėtojas, teatro dailininkas Aleksandras Fadinas, estradinės muzikos kolektyvų vadovas Vytautas Urbonas, liaudies dainų ir šokių ansamblio vadovas Liudas Andriulis, choreografė Stasė Čilinskienė, – didžiavosi J.Šimkus. – Kolektyvo jaunimo dramos ratelio vadovė Dalia Ramanauskaitė užaugino talentus: Šiaulių dramos teatro vadovą Antaną Venckų, Klaipėdos dramos teatro aktorių Joną Naujoką, Kauno teatro aktorę Liuciją Rukšnaitytę.

Tradicijos nyksta

Iš A.Fadino kultūros namų dailininkų ratelio kilo daug talentingų liaudies meistrų.

–  Reikėjo kažko daugiau nei tautodailės darbų parodos, – apie kilusią idėją krantinėje statyti tautodailės skulptūras pasakojo J.Šimkus.

Liaudies meną mėgstantis J.Šimkus buvo vienas krantinės papuošimo tautodailės skulptūromis iniciatorių.

– Projektavimo darbus atliko Romantas Meižys, o Antanas Bagdonas, Robertas Krapas ir Antanas Kazlauskas darė skulptūras, – vardijo J.Šimkus.

Buvęs kultūros vedėjas staiga nutyla ir žvelgdamas pro langą tarsteli:

– Gyvenimas prabėgo taip greit. Tauragė pasikeitė neatpažįstamai. Kino teatro nebėra, kultūros namai supanašėjo į Akropolį – įrengti liftai, vos įėjus vidun pasitinka juoda spalva, kitos sienos nudažytos šaltibarščių spalva. Archyvo nuotraukos sukrautos dėžėse, užmirštos guli sandėly... Senos tradicijos  užmirštos, – atsidūsta J.Šimkus. – O kultūra juk remiasi tradicija.