Einu į gyvenimą kaip į nuotykį(11)
Loreta Einiuvienė žino: svarbu tikėti tuo, ką darai.
Ji užkaičia pienių šaknų kavos ir vaišėms padeda traškučius-duonelę, pagamintą iš kviečių, sezamo sėklų, sėmenų, saulėgrąžų ir burnočio miltų. Pokalbiui su Loreta Einiuviene, žolininke, netradicine medicina besidominčia medike, susitinkame jos neseniai atidarytoje krautuvėlėje, kvepiančioje įvairiomis žolelėmis. „Man patinka tai, ką darau“, – šypsosi Loreta ir šaukšteliu pakabina medaus. Jos žodžiuose skamba ir džiaugsmas, ir ramybė: gyvenimas gali būti gražus, jei tokį pats susikuri.
|
|
|
|
Užaugo žolininkų šeimoje
Vasaras vaikystėje Loreta leisdavo sodyboje pas močiutę. Išėjusi su močiute karvių melžti visuomet grįždavo pilnu glėbiu vaistažolių, rastų pievose: jonažolių, ramunėlių, čiobrelių.
– Pamenu, tėtis darydavo kremą iš ramunėlių. Neseniai buvau pirtyje nusideginusi nugarą. Tada man labai pravertė tėčio receptas: išsiviriau ramunėles svieste ir tą kremą tepiau ant nudegusios vietos. Jau antrą naktį aš galėjau išsimiegoti, nes skausmas buvo aprimęs, – pasakojo Loreta.
Mano tėvas, mama, sesuo – visi buvo pamilę vaistažoles, ir ligas gydydavo tik natūraliais būdais ir vaistažolėmis. Vaikystėje pusryčiams mėtų arbata su pienu buvo tradicija.
„Pasinėrė į žoleles“
Išvykusi į studijas Loreta atitolo nuo medetkomis kvepiančios vaikystės, miesto gyvenimas pasiglemžė mintis, vertė skubėti. Loretai studijuojant paskutiniame kurse sunkia liga susirgo tėvas. Po to ėmė negaluoti ir vyras.
– Jei atlyginimas siekdavo, pavyzdžiui 400 litų, tai vaistų lentynėlėje gulėdavo už visus 400 litų, – pasakoja Loreta.
Galiausiai susirgo brolis.
– Buvo laikotarpis, kai visi gulėjo ligoninėse: vienas Vilniuj, kitas Kaune, trečias – Klaipėdoj. Dukra – maža, paskutinis ir sunkiausias studijų kursas. Buvau išsekusi ir nervinga. Atrodė, mane vieną užklupo visos pasaulio bėdos. Tada ėmiau galvoti: juk aš galėčiau jaustis geriau. Taip prasidėjo mano ieškojimų kelias ir aš ėmiau domėtis netradicine medicina.
Loreta įsigijo nuosavą sodą, kuriame ėmė auginti žoleles. Būtent šiame sode išaugintomis sukatžolėmis jai pavyko sureguliuoti aukštą vyro spaudimą.
Bando atrasti ramybę
– Stresas – 21 amžiaus liga, kurią pažaboti gali išmokdamas atsipalaiduoti. Žmonės linkę bėgti nuo savęs, vengia likti vienumoje su savo mintimis, nemoka gėrėtis ir tiesiog būti dabartyje. Kartą viena moteris man pasiguodė: „Kai susirgusi atguliau ant lovos, pirmąkart pamačiau, kaip vyšnios žydi“, – kalbėjo Loreta.
Pati Loreta ramybės ieško gamtoje. Pasitaikius galimybei ji su dukra važiuoja dviračiais į Bernotiškėse esantį sodą. Jame – pirtis. Tikra pirtimi Loreta pripažįsta tik pirtį su beržinėmis vantomis bei žiemą pasinėrimu į eketę.
– Pasidarom kvapų terapiją su natūraliais eteriniais aliejais ar rankų darbo smilkalais. Visuomet grįžtu į gamtą. Jau nuo vaikystės myliu ją ir joje randu atsipalaidavimą, – dėstė Loreta. – Jei jautiesi gerai – esi stiprus, tokio žmogaus taip lengvai neišvesi iš pusiausvyros. O blogą savijautą į gerą gali pakeisti labai paprastai: bent trumpam sustodamas ir atlikdamas tai, kas tau tikrai patinka: pavyzdžiui, aš dažniausiai užsikaičiu arbatos, užsidegu žvakę. Smulkmena, tačiau padeda.
Gyvena šia diena
Sakoma, kad svajonė išsipildytų, reikia ją turėti. Loreta dar priduria: reikia labai užsinorėti, kad taip nutiktų.
– Prie savo svajonės ėjau ilgai: mintį atidaryti nuosavą krautuvėlę puoselėjau apie dešimt metų, – sako Loreta, – esu laiminga, darau tai, kas man išties patinka.
Krautuvėlę ji vis dar kuria, žingsnis po žingsnio papildydama naujomis interjero detalėmis, naujais prieskoniais, arbatžolėmis, aliejais ir kitomis prekėmis iš natūralių produktų.
Loreta nusišypso. Krautuvėlėje jaukiai dega druskos lempa, garuoja kava.
– Aš nežinau, kas bus rytoj. Mes susikuriam svarbių planų ir neatidėliotinų reikalų. Kai jie griūva – mus užplūsta nusivylimas. Einu į gyvenimą kaip į nuotykį. Esu visa dabartyje. Jei bendrauju su tavimi – tai išties bendrauju.
