Džiugu, kai savo darbais įmanoma skatinti kitų sąmoningumą(1)
Jovita Strikaitienė po apdovanojimo Aplinkos ministerijoje su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi Radzevičiumi (dešinėje) ir Aplinkos ministerijos kancleriu Robertu Klovu. Renaldo Malycho nuotrauka
Šiųmetinio konkurso „Žmogus ir aplinka“ laureatė – „Tauragės kurjerio“ žurnalistė Jovita Strikaitienė. Mūsų kolegės rašinys šiame konkurse įvertintas antrąja vieta. Tiek nominantei, tiek laikraščio redakcijai laimėjimas šiame konkurse – pirmasis. J.Strikaitienė, triūsdama žurnalistikos srityje, yra pelniusi gausybę apdovanojimų, kurių pati nė nesuskaičiuotų. Vieną jų ji gavo ir šių metų rudenį, Pasaulinės gyvūnų globos dienos proga.
Solidus įvertinimas
Šiemet konkurse dalyvavo 19 spaudos ir televizijos žurnalistų, kurie komisijos vertinimui pateikė 43 spaudoje ar internete paskelbtas publikacijas, 4 televizijos laidas. Tarp jų vienu pačių geriausių įvertintas J.Strikaitienės rašinys „Kaimynystėje statomas atominis monstras – po paslapties šydu“.
Konkursas „Žmogus ir aplinka“, kurį rengia Aplinkos ministerija ir Lietuvos žurnalistų sąjunga, vyko jau dešimtą kartą. Jame gali dalyvauti žurnalistai, rašantys aplinkos apsaugos ir statybos bei būsto plėtros klausimais. Konkurso prizinį fondą sudaro penki tūkstančiai litų.
„Tauragės kurjerio“ žurnalistei, kaip antrosios vietos laimėtojai, atiteko 1500 litų prizas.
Aplinkos ministerijos atstovė spaudai Raimonda Karnackaitė, pranešusi redakcijai džiugią naujieną, sakė, kad specialiai sudaryta vertinimo komisija negalėjo nepastebėti tokio aktualaus rašinio regioninėje spaudoje.
Tema atėjo pati
Paprašyta prisiminti, kaip gimė laimėjimą atnešęs rašinys, kolegė Jovita sako, kad temą padiktavo pats gyvenimas.
– Tuo metu, kai įvyko avarija Japonijos atominėje elektrinėje, buvo prabilta ir apie atominės elektrinės statybas aplink Lietuvą: Baltarusijoje, Lenkijoje ir Kaliningrado (Karaliaučiaus) srityje (Rusijoje). Kadangi Tauragė nuo prasidėjusių statybų yra nutolusi vos per keliasdešimt kilometrų, natūralu, kad atkreipiau į tai dėmesį. Tuo labiau, kad niekada iš to krašto Lietuvai nebuvo kilusi grėsmė. Greičiau atvirkščiai, iš čia juk atėjo Donelaitis su savo „Metais“, Mažvydas su „Katekizmu“. Nuo seno iš Karaliaučiaus krašto sklido gėris, šiluma ir kultūra. Net ir tarybiniais metais dažnas ten važiuodavo, jeigu ne į darbą, tai bent apsipirkti. O dabar pirmąkart pajutau sklindantį pavojų. Tuo labiau, kaip teko išsiaiškinti, net ir Tauragės rajono bei Pagėgių savivaldybės merai nieko apie tai nežinojo. Kalbinti žmonės buvo šokiruoti, svarstė, ar nebėgs gyventojai, ar nežlugs ten kuriamas verslas, nekris nekilnojamojo turto kainos. Bet dabar žmonės jau apsiprato su ta mintimi, kad pašonėje turėsime atominę elektrinę. Nors iš pradžių net aukščiausi šalies vadovai ramino, neva rusai tik gąsdina, ir atominės Tauragės pašonėje nestatys, – dalijasi prisiminimais kolegė.
Atominės elektrinės statyba Kaliningrado srityje, prie Nemuno, anot pašnekovės, įrodo, kad valstybiniu mastu su Lietuva nesiskaitoma. Juk bendradarbiavimas su šios srities politikais, kultūros kolektyvais vyksta itin sklandžiai, bet vos prakalbus apie opią problemą bendravimui durys užsidaro – informacijos apie šį svarbų mums objektą rusai neteikia ne tik žurnalistams, bet ir aukštiems valstybės pareigūnams.
„Tauragės kurjeryje“ – 10 metų
Jovita yra profesionali žurnalistė, baigusi studijas Vilniaus Universitete. 1967-aisiais, kai ji su šeima gyveno Šilutėje, jaunai žurnalistei darbą pasiūlė gretimo Tauragės rajono laikraštyje „Leniniečių balsas“ (dabar – „Tauragiškių balsas“). Per visą karjerą Jovitai teko rašyti pačiomis įvairiausiomis temomis, domėtis ir nagrinėti opiausias įvairių sričių problemas. Tačiau Jovitai ypač aktualūs aplinkosaugos klausimai, pradedant praeivio numestos šiukšlės, baigiant globalinėmis problemomis. Pasitikdama Naujuosius metus Jovita skaičiuoja dešimtuosius darbo „Tauragės kurjeryje“ metus.
Skatina žmonių... bukumas
– Aplinkosauga – labai skaudi tema, nes nieko greit nepasieksi. Kol kas dar mūsų žmonėse yra labai daug abejingumo, užsispyrimo, bukumo. Pavyzdžiui, su redaktoriumi Renaldu Malychu Taurų dvare pastebėjome vyrus, deginančius padangas, kitas šiukšles. Pradėjome juos fotografuoti, o jie šoko prieštarauti, esą jų negalima šitaip, be jų sutikimo, fotografuoti. Keista, kad žmonės žino apie savo menamas teises, bet apie tai, kad mieste negalima šiukšlių deginti – nežino ir nenori žinoti, – mintimis dalijasi kolegė.
Apie visur mėtomas automobilių padangas – pavojingas atliekas, pašnekovė galėtų pasakoti daug: kaip ji jų randa net savo sodo tvenkinyje ir traukia grėbliu į krantą, kaip jos verčiamos pamiškėse ir net miesto centre. Jovita viliasi, kad įvedus atliekų rinkliavos mokestį šiukšlių gamtoje sumažės. Tik ar sumažės visur verčiamų pavojingų atliekų?
Reikia puoselėti kiekvieną lopinėlį
Ilgametė žurnalistė teigia, kad Tauragės kraštas nėra turtingas gamtos turtais. Todėl gyventojai turėtų saugoti ir puoselėti kiekvieną savo žemės lopinėlį.
– Sunku įsivaizduoti Tauragę, jeigu iki šiol nebūtų įgyvendinti svarbūs projektai. Kai pagalvoji, keista, kad techninė ir projektinė pažanga visuomenėje – labai didelė, o štai žmonių sąmonėje – dar ne. Su baime laukiu pavasario, kai viskas sužaliuos, o renovuota Vytauto gatvė liks lyg asfalto-betono lovys. Juk čia neliko nė vieno medžio, – išgyvena gamtai neabejinga Jovita.
Paprašyta prisiminti keistesnius rašinių herojus, kolegė prisimena, kaip kartą užfiksavo vyrą, kuris savo nugaišusią karvę vilko į mišką, prisirišęs gyvulį prie automobilio. Ne kartą kolegei teko braidyti po mėsos gamyklų skerdyklas. Prie Mintaujos upelio Jovitą sukrėtė aptiktas kalnas suverstų atliekų – pūvančių galvijų galvų ir kanopų. Dar vienas tauragiškis, vertęsis televizorių remontu, buvo „papuošęs“ Tauragės autobusų stoties prieigas – sustatė piramidę nebetinkamų (ir aplinkai pavojingų) ekranų.
– Tačiau vis tik žmonių sąmonė pamažėle keičiasi. Ypač, kai pasižiūri į darbščių žmonių rankomis puoselėjamas tiek miesto, tiek kaimo sodybas, – džiaugiasi žurnalistė.
Sėkmė priklauso nuo bendradarbiavimo
J.Strikaitienė didžiuojasi, kad dėl gamtos švarinimo nemažai yra nuveikusi „Tauragės kurjerio“ redakcija.
– Juk kai reaguojame į gyventojų skambučius, rašome, domimės, kišamės, raginame tvarkytis, žmonės pamažu keičiasi, – pastebi Jovita.
Kalbėdama apie aplinkosaugos temas, Jovita pasakoja, kad jai labai dažnai tenka bendrauti su seniūnais ir aplinkosaugininkais, operatyviai į problemą reaguojančiais Klaipėdos regiono aplinkosaugos departamento Tauragės rajono agentūros specialistais Petru Jukna ir Petru Survilu. Iš seniūnų Jovita populiariausiu redakcijos žmogumi laiko Tauragės miesto seniūną Virginijų Žilių. „Todėl, kad ant jo galvos – visi neužbaigti miesto darbai ir jų galai guli“, – sako ji.
Kolegė dalį pastarojo prizo „laurų“ atiduoda „Tauragės kurjerio“ redakcijai, jos vadovams.
– Juk ir temos kartais priklauso ne nuo paties autoriaus, bet nuo redakcijos požiūrio į temą, jos aktualumą. Džiaugiuosi, kad „Tauragės kurjeris“ aplinkosaugai skiria gana daug dėmesio, – sako J.Strikaitienė.
